Barmenas Antanas Samkus. Niujorkas, 2018
Dirbu barmenu ir vadovauju barui. Čia – visa mano komanda. Sudarau meniu ir visą beverage program [gėrimų pasirinkimą].
Atvažiavau į Niujorką beveik prieš 9 metus. Visada sakau, kad Niujorkas – tai meilė ir neapykanta. Vieną dieną viskuo žaviesi, o kitą – nori iš jo bėgti. Kad čia gyventum, turi nuolat ištrūkti iš jo orbitos, pasiilgti ir vėl sugrįžti. Todėl aš stengiuosi keliauti.
Ir į Lietuvą grįžtu kiekvienais metais, apie rugpjūtį, visam mėnesiui. Pabūnu su savo šeima ir vėl pasikraunu kitiems metams, vėl čia grįžtu ir toliau verdu šitose sultyse.
Niujorke laikas bėga ypatingai greitai. Tiesiog tirpsta. Kaip smėlis tarp pirštų. Ir todėl, kad daug dirbi, ir todėl, kad šis miestas kaip didžiulis laikrodžio mechanizmas, kurio krumpliaračiai vis sukasi, braška... Daugybė dirgiklių visiems šešiems pojūčiams. Kaime gyvena žmogus ir prisimena, kad tais metais karvė nugaišo. Toks įvykis. O čia kiekvieną dieną po šimtą karvių nugaišta. Dėl to tas laiko pojūtis čia tiesiog beprotiškas.
Kai grįžtu į Lietuvą, man būna toks spa režimas: pradedu kažkaip į save įsiklausyti ir savo mintis pradedu girdėti, – viskas sustoja. O čia – diena veja dieną.
Aš ir planuoju, ir neplanuoju likti Niujorke. Niekad nenutraukiau ryšių su Lietuva: ten mano šeima ir didžiulė dalis draugų. Ir ten mano namai. Lietuva nuolatos mano galvoje. Neįsivaizduoju, kaip čia reikėtų auginti vaikus. Dar jų neturiu, bet visada mąstau ir apie juos. Aš užaugau Varėnoj, Ignalinoj, gamtoj, todėl planuoju Ignalinoj prie ežero ir namus pasistatyti (močiutė ten mano), ką čia gali žinoti... Daug neplanuoju, bet yra tokios intencijos.