Mano gyvenimas dabar yra mano mokiniai. Noriu atiduoti jiems visas savo žinias, visą patirtį. Ir noriu, kad jiems pasisektų. Kad jie tikrai visi gautų darbus, kad būtų psichologiškai gerai paruošti.

Iš Lietuvos išvažiavau jau seniai, prieš pat Sąjūdį, 1990 metais. Pirmiausia vykau į Vokietiją, į Boną, nes ten pasiūlė kontraktą. Čia išgyvenusi 12 m. išvažiavau į Ameriką. Ilgus metus dirbu mokytoja, nuo 2014 m. šioje Ellison Ballet mokykloje.

Tarp Amerikos ir Europos yra labai didelis kultūrinis skirtumas. Labai skiriasi kultūra, žmonių išsilavinimas, supratimas. Europoje yra žymiai didesni meno poreikis ir meno supratimas. Kadangi aš Europoje augau, laikau save europiete. Kai mes, europiečiai, susitinkame Amerikoje, atrodo tarsi kalbėtume viena kalba. Žmonės Amerikoje dirba labai intensyviai, nes kitaip supranta gyvenimą. Jie jaučia didelį poreikį, kad namai būtų tuoj pat, kad pinigai tuoj pat, kad geri darbai tuoj pat. Žinoma, panaši situacija ir Europoje, bet amerikiečiai labai fokusuojasi į darbą. Visų tvarkaraščiai labai įtempti. Jeigu pamatytumėt, kaip intensyviai dirba gydytojai, mokytojai. Jūs matėt, koks mano tvarkaraštis. Aš pradedu pusę vienuolikos, iš salės išeinu po keturių valandų, pailsiu kokią valandą ir vėl tęsiu pamokas. Vakare privačiai dirbu su studentais, kurie nori dalyvauti konkursuose. Čia poilsis suprantamas visai kitaip. Iš pradžių buvo labai sunku, bet, atvirai pasakius, pripratau. Kokį dešimtmetį aš kovojau, visą laiką svarsčiau - grįžti į Europą ar ne. Ir staiga vieną dieną labai aiškiai supratau – viskas, po dešimties metų jau čia tavo namai, tavo šalis ir reikia su tuo susitaikyt. Susitaikiau ir viskas pradėjo gerėti. Išvažiavau į Niujorką, gavau įdomų darbą.

Mes ruošiam baleto profesionalus, nes ir mūsų mokykla vadinasi Ellison Ballet Professional Training, tuo ji skiriasi nuo kitų mokyklų. Ją baigę mokiniai gauna darbą ir Europoje, ir Amerikoje, nes yra gerai paruošti. Mes vaikučius renkamės, priimame tik gabiausius, šiuo metu jų turime apie 30, atiduodame jiems viską, bet ir reikalaujam iš jų tiek pat.

Lietuva mano gyvenime užima svarbią vietą. Kai gyvenau Vokietijoje, daug bendravau su Nacionaliniu operos ir baleto teatru, buvo labai geri santykiai su tuometine baleto direktore Tania Sedunova. Mano nuomone, ji tikrai pakėlė Lietuvos baleto lygį, nors žmonės apie ją turi labai skirtingų nuomonių. Kaip ir kiekvienas teatro direktorius, ji negalėjo būti visų mėgstama. Bet koks buvo baletas tuomet ir koks yra dabar – labai didelis skirtumas. Ji kovojo dėl finansų, dėl spektaklių. Kasdienybė ir rutina yra sudėtingi ir sunkūs dalykai. Taniai Sedunovai pristačiau choreografą iš Vokietijos Ching Wong, kai jis dar buvo gabus pradedantis menininkas. Sedunova leido jam pastatyti du spektaklius - „Šventąjį pavasarį" ir Pirmąją Prokofjevo simfoniją. Kai dar gyvenau Vokietijoje, dar arti, mūsų santykiai su Lietuvos baleto trupe buvo labai gražūs. Pati dar šokau premjeroje. Tai buvo paskutinis mano prisilietimas prie Lietuvos baleto. Kai išvažiavau į Ameriką, buvo daug sunkiau atvažiuoti, profesionaliai dirbti, nes jau ir pati ėmiau mokyti. Darbas vyksta kasdien, yra tik mokinių atostogos, kai gali išvažiuoti. O kartais ir tų atostogų nebūna, nes prasideda ruošimasis konkursams su vaikais.

Yra, žinoma, ir privatus gyvenimas, yra ir to laisvo laiko. Bet kažkaip įdomu, kuo mes labiau senstam, tuo mažiau laiko lieka mums patiems. Dabar, rodos, ir knygos nėra laiko paskaityt. Kai namo važiuoji prisėdi metro, knygą paskaitai – ir visas laikas. Labai daug ruošiuosi namuose - reikia apgalvoti kombinacijas, ką tu vaikams duosi per pamoką. Taip pat reikia daug ruoštis, jeigu kuriame variaciją, grupinį šokį. Tą šokį reikia išmokti namuose, kad nuėjus vaikam iš karto parodytum. Yra nuolatinis namų darbas. Žinoma, mes turime ir atostogų, vasarą turiu du mėnesius pailsėti. Bet jeigu, pavyzdžiui, birželio mėnesį vyksta konkursas, kaip buvo pernai Maskvoje, man reikėjo važiuot kartu su mokine. Šiemet buvo pas mus Jacksone tarptautinis konkursas irgi birželio mėnesį. Jeigu vaikas gabus, jeigu vaikas nori pasirodyt ir matai tą potenciją, talentą – dirbi. Mano gyvenimas dabar yra mano mokiniai. Noriu atiduoti jiems visas savo žinias, visą patirtį. Ir noriu, kad jiems pasisektų. Kad jie tikrai visi gautų darbus, kad būtų psichologiškai gerai paruošti. Esu jiems ir kaip psichologas, ir kaip mama. Bet klasėje aš mokytoja, jokių nuolaidų. O už klasės ribų mes draugai. Aišku, mokytojas su mokiniu negali būti tolygūs draugai ir mes išlaikom tą ribą. Aš nedalyvauju jokiame Facebook`e, jokiame Twitter`yje, aš nenoriu, nes siekiu išlaikyti tą distanciją. Aš bendrauju su tuo, su kuo aš noriu bendrauti. Lietuvoj yra daugybė žmonių, su kuriais aš mielai kalbu per Viber`į ar Skyp`ą. O savo gyvenimo demonstravimu aš neužsiimu. Tikriausiai esu iš kitos kartos.

Aš gyvenu čia, bet miegu Lietuvoj. Nes man reikia tų žmonių, bendravimo. Man reikia Lietuvos kultūros. Jeigu kas vyksta Filharmonijoj, einu į Filharmoniją. Jeigu kas teatruose vyksta, einu ten. Bet paprastai vasarą, kai aš atvykstu, būna nedaug renginių. Aplankau ir savo mielą mokytoją Adą Nasvytienę, katra dar gyva, ačiū Dievui. Kiekvienais metais aplankau. Giminių šiek tiek yra, ryšiai išlikę. Man viso to reikia, aš be Europos negaliu. Dažnai aplankau ir Vokietiją, nes ten liko nemažai mano draugų.

Baleto šokėjas yra tokia lengvai pažeidžiama asmenybė. Mes nuo mažų dienų pripratę prie disciplinos, ypatingai mūsų karta, sovietmečio karta. Mus muštravo taip, kaip olimpiadai. Baleto mokykla, Čiurlionio taip pat, nebuvo juokas, aštuonerius metus tai buvo labai įtemptas mokslas. Vėliau teatre vėl dirbi labai intensyviai. Mums nebuvo ir minties išvažiuoti. Dabar žmonės baigę mokyklas išvažiuoja, nes pasaulis atviras. Mūsų laikais arba eini į Lietuvos operos ir baleto teatrą, arba į „Lietuvos" ansamblį, arba į Kauno muzikinį teatrą. Pačius gabiausius, žinoma, paimdavo operos ir baleto teatras. Tai mums buvo vienintelis teatras. Jokių išvažiavimų, turėjai 20 metų atšokti ir viskas, pensija. 38 metų išeini į pensiją. Jaunas visiškai žmogus. Ne vienas šokėjas palūždavo, visokių dalykų būta. Tavo visas gyvenimas scenoje ir staiga vieną dieną tu į sceną neini. Baleto artistai labai pažeidžiami. Kartu jie yra labai dideli egoistai, nori labai daug dėmesio. Dauguma nesupranta, kad viskas, ką jie turi daryti, tai dirbti. Daug daugiau, negu įsivaizduoja. Tiktai tie, kurie turi tą neapsakomą valią ir, žinoma, talentą, supratimą kaip negalima nieko nieko pamiršti, ką išmoko mokykloje ir dar tobulėti - tik tie išsilaiko. Turi turėti labai sveiką psichiką, labai stiprų charakterį ir labai gerą sveikatą. Tai viena iš sunkiausių specialybių, nes turi visiškai pamiršti savo ego, turi dirbti ir dirbti, ir dirbti. Nesvarbu, kokioj sudėty. Gali būti atsarginis, bet galbūt ateis tokia diena kai atsarginis šoks premjeroje. Aš savo mergaitėms visą laiką sakau, kad reikia visą laiką būti pasiruošusioms. Turi dirbti, klausyti, ką sako mokytojas ar choreografas ir viską daryti visa jėga. Kažkur kamputy dirbi, dirbi, visi išeina, o tu dar pasilieki salėje, dirbi toliau. Direktorius visada pamatys tavo darbštumą. atsidavimą ir pradės tau skirti dėmesį. Žinoma, didelių kompanijų direktoriai paprastai visai kitais reikalais užsiima, daugiau verslu nei menu, jie kartais net nežino, kas tu. Bet aš tik tiek noriu pasakyti, kad tik labai stiprūs žmonės tiek fiziškai, tiek psichologiškai gali atlaikyti šitą profesiją. O kai baigi, turi suprasti – tavo laikas baigėsi, turi savo vietą užleisti kitam. Ir užleisti pagarbiai. Negalvoti, kad aš čia vienintelis šokau, kad aš tik vienintelė buvau žvaigždė. Yra ir kitų žvaigždžių, kitų talentų. Reikia pasakyti ačiū scenai ir atsisveikint. Lietuvoje šokau dešimt metų, bet niekada nerengiau jokių benefisų, atsisveikinimo vakaro. Manau, kad tai nėra būtina. Atsisveikini su scena širdyje. Kažkas prisimins tave, kažkas – ne, bet šokis yra akimirka. Čia buvo, čia nebėra. Tų akimirkų būna daug, sakykim, šoki tris ar septynis „Žizel" spektaklius per metus, kiekvienas spektaklis vis kitoks, nes gali kitaip jaustis, kitaip būti pasiruošus, gali būti kitas partneris, kitas miestas ar kita emocinė būsena. Ta akimirka labai trumpa, ją reikia išnaudoti per tuos 20 metų kiek gali ir kiek tau Dievas davė sveikatos. Padėkot ir išeit.

Niekada netikėjau, kad mokyti vaikus yra tokia atsakomybė, toks įtemptas darbas. Išgyveni kartu su tais vaikais. Repetuoji su jais, dešimt kartų darai tą patį ir dar dešimt kartų reikia daryt. Ir nesvarbu, kad tavo kantrybė baigiasi, tu vistiek turi su jais būti iki galo. Kol jie supranta, kol padaro. O kai jie išeina į sceną ir šoka – jau viskas, tavo darbas padarytas, jau niekuo nebegali jiems padėt. Kartais norisi lįsti po kėde, nes matai, kiek klaidų. Ir viską išgyveni, viską. Tiems mokytojams, kurie su mumis dirbo sovietmečiu, paminklus reikia statyti. Visiems. Ir žemai jiems lenktis. Mano mokytoja Ada Nasvytienė, Dieve, aštuonerius metus, mes dieną naktį ruošėme visas roles. Aš jau teatre dirbdavau, bet su ja repetuodavau, nes ji suprato mane, žinojo, kaip su manimi dirbti. Nei jai teatras mokėdavo, nei aš mokėdavau. Viską už ačiū. Užsidarom ir dirbam, dirbam. Bet niekuo skųstis negaliu. Viskas gerai. Viskas gerai.