Architektė Dalia Likšaitė. Berlynas, 2020

Esu iš Palangos, o į Berlyną atvažiavau apie 2000-uosius. Lietuvoje studijavau architektūrą, tad atvažiavusi ieškojau galimybės dirbti architekte. Vis dėlto greitai supratau, kad gerai nemokant vokiečių kalbos, šioje srityje įsitvirtinti bus labai sunku. Tada pradėjau ieškoti naujos architektūros srities, kurioje tuo metu trūko specialistų. Taip pradėjau kurti architektūros vizualizaciją (tai dar nepastatyto pastato vaizdas, padedantis klientui ar architektui geriau jį įsivaizduoti). Dėl šio pasirinkimo 2004-aisiais atsidūriau David Chipperfield Berlyno biure.

Berlyne biuras įsikūrė, kai Londone laimėjo Berlyno Neues Museum konkursą. Tai įvyko prieš 20 metų, o šis muziejus buvo pabaigtas statyti prieš dešimtmetį – daugelis biuro darbų tęsiasi ne vienerius metus. Iki šiol didžioji dalis didelių jo projektų buvo muziejai, bet dabar darbų spektras plečiasi. Prieš 7 metus buvo pastatytas naujas mūsų biuro campus, kurį sudaro keli pastatų blokai. Tai erdvė, skirta ne vien biuro darbuotojams, bet ir miestui: įrengta galerija, cantine, du vieši kiemai, į kuriuos bet kas gali užsukti. Šis projektas paskatino ir toliau galvoti ne tik apie investuotojų užsakymus, bet ir apie papildomą vertę, kurią mūsų projektai suteiktų konkrečiai vietai (t. y. rūpi ne tik estetinė projekto vertė, bet ir visuomeninė). Dabar esame laimėję konkursą Berlyne projektuoti daugiafunkcinius pastatus su daug socialinių butų. Čia įsikurs studijos, kavinės ir nedidelės parduotuvės, taip pat vaikų darželis, senjorų centras...

O koks Jūsų santykis su Berlynu, pačiu miestu?

Myliu Berlyną, bet ta meilė augo iš lėto. Pirmas išvažiavo mano vyras Matas, visada norėjęs gyventi šiame mieste. Aš iš pradžių jo nesupratau, bet dabar nebeįsivaizduoju savęs kur nors kitur. Į Berlyną suvažiuoja viso pasaulio keistuoliai, įdomūs žmonės, kurie galbūt kitur nesijaučia savo vietoje, o čia pasijunta laisvi būti savimi. Tiesiog aplinka leidžia būti savimi. Čia daug tolerancijos.

Ar dažnai sugrįžtate į Lietuvą?

Į Lietuvą parvažiuojame kiekvienais metais, vieną ar porą kartų, – vis tiek Lietuva yra ypatinga, pasiilgstame. Iš vienos pusės, labai džiaugiamės, nes atrodo, kad Lietuvoje viskas gerėja. Kita vertus, Berlyne gimusiems mūsų vaikams jau kyla klausimų: kas jie yra? Vyresnioji dukra klausia, kodėl gimusi Vokietijoje ji turi lietuvišką pasą, bet neturi vokiško? Ji jaučiasi ir lietuvė, ir berlynietė, bet dabar turės pati pasirinkti vieną pusę. Laukiame Lietuvos vyriausybės gesto, kuris padėtų ne Lietuvoje gimusiai kartai jaustis visaverčiais.