Aš Niujorke jau 12 metų. Čia baigiau architektūros mokslus – penkeri metai studijų! Iš pradžių turėjome nuosavą galeriją, bandžiau dirbti joje, bet greitai supratau, kad reikia tobulėti ir užsiimti rimtesne veikla.

Mano vyras – architektas, o aš Lietuvoje buvau įgijusi aplinkos inžinerijos pagrindus, tad padėdavau jam daryti brėžinius. Jis ir paskatino tęsti mokslus. Pabandžiau, išklausiau vieną kursą, o po to pradėjau rimtai studijuoti ir įgijau Niujorko architekto licenciją. Tai pakankamai sudėtinga, reikalavimai šio srityje labai griežti. O dabar siekiu ir New Jersey valstijos licencijos...

Jau šešerius metu dirbu kaip visavertė architektė ir jaučiuosi savo vietoje. Kartais būna sunkoka: reikia išmanyti daug įvairių disciplinų, didelė atsakomybė, bet jaučiu pasitenkinimą.

Galiu dirbti su įvairiais projektais: ir architekte, ir statybose, ir su produktais. Labai plati pasirinkimų skalė. Dabar specializuojuosi pasyvių nebrangių pastatų srityje, prieš tai dirbau su viešosiomis mokyklomis – tai visiškai skirtingos specializacijos. Nors pagrindai tie patys, bet medžiagos, produktai, o ypač reikalavimai – smarkiai skiriasi.

O prieš tai dirbau firmoje, su kuria Niujorko akvariume renovavome 17 potvynio pažeistų pastatų. Ten reikėjo sukurti sistemą, kuri nebepraleistų vandens...

Gyvenimas šitoje šalyje turi ir pliusų, ir minusų, kaip ir visur. Aišku, atstumai kartais užmuša, bet turi prisitaikyti. Pasiilgstu Klaipėdos, kur vos penkios minutės kelio, ir tu jau prie jūros arba gamtoje. Čia taip pat gali rasti visko, ko tau reikia, tik laikas ir atstumai kiti.

Lietuva man labai svarbi, ir tikrai neatmetu galimybės kada nors grįžti. Domiuosi Lietuvos architektūra, architektų darbais, palaikau ryšį su keliomis firmomis, ir jie manimi domisi.

Sugrįžtu kartą ar du kartus per metus, nes Lietuvoje likę mano tėvai, ir šiaip labai pasiilgstu gamtos, jūros, Klaipėdos. Ryšys stiprus.

Iš tiesų, nesiruošiu čia likti visam laikui.