Čia, Niujorke, mes lietuviai gyvenam kaip susaugę vaikai pabėgę iš namų. Kai išvažiavau, man buvo trisdešimt treji, o dabar jau penkiasdešimt ketveri. Bet ta nuotykių ieškojimo dvasia dar išliko. Čia toks miestas, kuris tave išsiurbia, beti ir tau duoda daug energijos.

Iš Lietuvos išvažiavau 1997 m. rugsėjo penktą dieną. Tiesiai į Niujorką. 2009 m. atsidūriau Romoje, o 2017 m. vėl grįžau į Niujorką. Prieš išvykdamas Lietuvoje su partneriu penkerius metus turėjau kompaniją ir labai neblogai sekėsi. Buvęs partneris ligi šiol tą kompaniją išlaikė, tad jeigu būtų koks nors rimtas reikalas, galėčiau grįžti. Trejetą metų Romoje kartu su dviem partneriais turėjome architektūros kompaniją. Tuo metu dirbome Lietuvai.

Lietuva yra mano gyvenime, kartais į ją grįžtu. Kai išvykau į Niujorką, tai pirmąkart grįžau į Lietuvą tik po septynerių metų. Buvo šioks toks šokas. Bet vėliau grįždavau dažniau. Iš Romos net du tris kartus per metus parvažiuodavau.

Kiek esu gyvas, tiek gyvenu architektūra.

Niujorke dirbu praktiškai vien su amerikiečiais, bet draugų turiu ir lietuvių. Romoje ketverius metus dirbau pas architektą Massimiliano Fuksą. Jis norėjo projektuoti Lietuvai, aš jam kartais vertėjaudavau. Bet daugiausia buvo darbas Kinijoje. Todėl įkūrėme su dviem partneriais savo kompaniją Lietuvai. Bet visą laiką traukė Niujorkas,kuris man labai patinka. Nes čia yra atviras kapitalizmas, čia turi dirbti, bėgti kiek turi sveikatos. Bet todėl yra įdomu, yra dinamika. Yra skandinaviškas socializmas, kur jautiesi ramus ir saugus. Bet ten nuobodu. Čia absoliučiai jokio saugumo. Aišku, tam tikros garantijos yra, bet čia yra didelis azartas. Italijoj ir vėl kitaip, kitoks gyvenimo grožis. Ten yra puikūs vaizdai, geras maistas, tam tikra ramybė, unikalūs peizažai. Kitokia gyvenimo kultūra. Kai po Italijos atvažiuoji į Niujorką, negali atsistebėti, kaip paprastai žmonės apsirengę. Italai labai daug dėmesio skiria aprangai. O čia – kaip kam patogiau. Jie nekreipia į tai dėmesio.

Čia, Niujorke, mes lietuviai gyvenam kaip susaugę vaikai pabėgę iš namų. Kai išvažiavau, man buvo trisdešimt treji, o dabar jau penkiasdešimt ketveri metai. Bet ta nuotykių ieškojimo dvasia dar išliko. Čia toks miestas, kuris tave išsiurbia, bet tau duoda ir daug energijos. Bet, aišku, viskas keičiasi. Kodėl po dvylikos metų išskridau į Romą? Aišku, taip susiklostė šeimyninės aplinkybės, bet ir Niujorkas virto rutina. Iš toliau geriau pamatai, kaip čia viskas yra. Kai pagalvoji, ta nuo trisdešimt trejų toks geras dešimtmetis buvo, pakankamai aktyvus, daug visko įvyko. Todėl tas miestas ir traukia visą laiką, čia vyko tavo gyvenimas. Miestas yra tavo asmeninė patirtis, asmeninis gyvenimas, tam tikra prasme, pasiilgsti ir miesto, ir savęs tame mieste, kuriame nebesijauti svečias, nebesijauti turistas. Čia tavo sienos, tavo oras, žmonės. Amerikonu aš tikrai nesijaučiu. Jaučiuosi esąs niujorkietis. Niekas čia nedaro tragedijos iš tavo trūkumų, kalbos akcento. Stengiesi daryti, ką gali. Jeigu žmonės pamato, kad tu kažką sugebi, kažko nori, tai ir vertina tave.