Pastaruosius penkiolika metų du trečdalius laiko praleisdavau Hamburge. Dabar pusę metų būnu ten ir pusę metų čia, Vilniuje. Ateity, matyt, du trečdalius laiko būsiu Vilniuje, o dar po kiek laiko, manau, čia ir dirbsiu.

Man labai įdomu ieškoti sprendimų kultūrų sąveikoje. Vokietijoje statybos labai stipriai technologizuotos, ten daug racionalių sprendimų ir labai įdomi architektūrinė kalba (tiems, kas ją skaito). O čia, Lietuvoje, man patinka kai kurių užsakovų noras padaryti kažką neįprasto, individualaus. Tik tie norai dažnai lieka neįgyvendinami dėl tam tikro vietinių resursų ribotumo. Tam tikroje visuomenėje žmonės ir negali būti kitokie: mechaniškai jiems proto ar supratimo neįkrėsi, visa tai turi būti žmogaus viduje.

Dirbdamas Vokietijoje su Lietuva turėjau mažai kontaktų, ir tie buvo tik privatūs. Vėliau atsirado darbo pasiūlymų: pamačiau, kad čia yra tam tikra terpė – mažas užsakovų sluoksnis (vos keli procentai), kuris pasirengęs savo vizijas įgyvendinti pagal vakarietiškus principus. Man pasisekė, kad susidūriau būtent su tais žmonėmis ir sugebėjau juos įtikinti, kad tokie sprendimai yra teisingi. Tokiu būdu „ateidavo“ projektas po projekto, o kadangi jie buvo komplikuoti, džiaugiausi, kad vienu metu turėdavau tik vieną ar du. Taip radosi tam tikras mikropasaulis: žmonės, galintys realizuoti tavo sprendimus, ir užsakovai, kurie pasiruošę tuos vietinei rinkai tikrai brangius sprendimus finansuoti. Svarbu, kad pamatę rezultatą, jie suprasdavo ir įvertindavo, kad gavo tai, ko tikėjosi.

Statyba yra labai sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja įvairiausi tam tikros kvalifikacijos specialistai. Nesusijusiems su statybomis tą procesą aiškinu taip: tu esi dirigentas, gali groti su puikiu orkestru, kurio muzikantai viską supranta iš vieno mostelėjimo, bet būna ir taip, kad reikia pradėti nuo abėcėlės. Tad man tenka aiškinti, kad viskas prasideda nuo tvarkos: jeigu horizontalu – tai horizontalu, jei vertikalu – tai vertikalu, nors dabar tai neatrodo svarbu, vėliau bus labai svarbu. Tai žmogiški dalykai, kurių kolegos dažnai neįvertina, nes niekada apie tai nesusimąsto, neįsiklauso, ko iš jų norima. Labai svarbu su žmonėmis bendrauti taip, kad jie ne tik suprastų, ko sieki, bet ir imtųsi tokios pat atsakomybės. Gali sakyti, kad ne viskas pavyko, nes kalti užsakovas, statybininkai etc. Bet mano pozicija kitokia. Man labai įdomu projektuoti, labai įdomu parengti darbo brėžinius, bet įdomiausia žiūrėti, kaip viskas materializuojasi. O kai pamatai procesą, kai ką brėžiniuose gali ir praleisti, nes žinai, kad tuos dalykus daug greičiau pasidarysi vietoje. Čia reikia praktikos, reikia žinoti, kas svarbu, o kas ne taip svarbu.

Labai nemėgstu, kai viskas organizuojama neracionaliai, kai architektų biure vienas nelabai žino, ką daro kitas, ir prireikia begalinio aiškinimosi, o kai nueina į statybas, ten nėra atsakingų žmonių, tik kvaili statybininkai... Nėra kvailų statybininkų. Yra nesusikalbėjimas ir kažkurioj vietoj padaryta esminė klaida.