Esame kaimo šventėje, čia susikvietėme ir vilkogaudžius. Mes esame vilkogaudžių šeimininkai, tad visi, išskyrus vieną šunį, yra iš mano vados.

Vilkogaudžiai yra specifiniai šunys. Jie dar vadinami šunimis aristokratais. Jie labai jautrūs – nesupranta barimo, nesupranta jokios žmogaus agresijos. Barant juos galima traumuoti (esu vienąkart nepiktai subarus, tai net pradėjo drebėti). Ir labai prieraišūs – gyvybę dėl šeimininko atiduos. Labai draugiški, gudrūs šunys.

Be to, tai labai ramūs šunys. Lauke jie bėga (vis dėlto, medžiotojai), tad jeigu ką vysis, tikrai neprisišauksi, neklausys komandos, bet parėję namo, jie tiesiog atsigula ir guli.

Jiems daug vietos nereikia, gali gyventi ir mažuose butuose (aišku, kol auga šuniukas, visko būna). Dar jie labai mėgsta komfortą, būti švarūs. Nors maudomi kenčia, bet žino, kad bus gerai, o paskui laksto kaip vėjas. Žodžiu, jų priežiūra tikrai nesudėtinga, išskyrus tą instinktą miške vytis grobį... Jie ne tarnybiniai šunys, tad komandų klauso, bet ne iš karto. Jie dar pasižiūrės į šeimininką ir nuspręs, ar tikrai reikia jas vykdyt, ar galima išsisukti.

Labai norisi juos vežti į parodas, bet iš šešių šuniukų tik trys jose dalyvauja, kiti įsigyti tiesiog kaip šeimos nariai. Su jais smagu. Jeigu žmogus depresuoja, jam reikia įsigyti vilkogaudį, ir depresijos nebeliks. Su jais nelieka vietos liūdesiui.

Lietuvoje laikančių vilkogaudžius dar nėra daug. Esam suskaičiavę apie 14–15 šunų, bet stengiamės populiarinti šitą veislę, nes ji vienintelė yra įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Tai airių pasididžiavimas, apie juos yra pasakojama daugybė legendų.

Esu turėjusi visokių šunų – ir taksiuką, ir kolį, ir tikrą vilką, maišytą su šunimi, tai su tuo – vienodo proto.