Veiklių žmonių bendrija, mano manymu, yra Dievo surinkti žmonės, visų pirma, vyrai. Prie jų glaudžiasi žmonos, moterys. Tai yra maldos grupė. Visi turi savo darbus, įsipareigojimus, bet jie dar neša Dievo veidą, Dievo šviesą, liudija, ką Dievas yra padaręs jų gyvenimuose, ir tais liudijimais kitiems žmonėms rodo kelią. Jie parodo, kad Dievas gydo, kad jis atstato, kad jis gali būti viso gyvenimo Viešpats. Veiklieji žmonės vieną kartą per mėnesį organizuoja banketus. Užsakoma salė, užsakomi pietūs, ir gali ateiti, kas nori, – tai nemokamas renginys. Tiesiog žmonės yra vaišinami, yra šlovinamas Dievas ir liudijama. Gyvi liudijimai veikia labiausiai.

Visi yra patyrę Dievo malonę, tik gal ne visi drįsta tai liudyti, gal kai kurie galvoja, kad dar ne laikas, o kitiems gal atrodo, kad jų liudijimas nėra toks rimtas. Bet kiekvienas turėtų ką pasakyt. Tarkim, išsivadavimai nuo rūkymo, alkoholio, atkurtos šeimos, sugrąžintas darbas ar dar kokie kiti dalykai, į kuriuos mes gal esame įpratę žiūrėti kaip į atsitiktinumą. Labai dažnai nepažįstantys Dievo taip ir sako – atsitiktinumas. O kiekvieno liudijimas yra apie tai, ką Dievas davęs.

Pasaulis yra iškreipęs Dievo veidą. Iki asmeninės pažinties su Dievu aš įsivaizdavau, kad Dievas yra baudėjas, kad jis nesirūpina, tik baudžia, žiūri, ką čia nuskriaudus. Bet iš tikrųjų Dievas – tai meilė. Jam skauda širdį ir jis labai nori asmeniškai susipažinti su kiekvienu vaiku. Juk Dievo žodyje yra pasakyta apie neregį: jam aklumas duotas, kad jame įvyktų Dievo šlovė. Tai reiškia, jog Dievas išgydo, taip įrodydamas, kad Jis yra gyvas, kad jis veikia šiandien, ne prieš 2000 metų. Man norisi pasakyti, kad Dievas yra geras, ir jo meilė nesikeičia. Vilniuje buvo rodomas spektaklis, kuriame per visą sieną buvo besišypsantis Jėzaus veidas. Aš tada pasipiktinau: kaip galima mėtyti išmatas į Jėzaus veidą! Bet paskui labai gražiai kažkas išaiškino, kad spektaklio mintis daug gilesnė. Mes visą laiką žiūrim į paviršių, o mintis buvo tokia: kad ir ką žmogus daro, Dievo veidas nesikeičia, jo meilė nesikeičia. Gaila, kad mūsų suvokimas toks ribotas.

Aš pati pažinau atleidimo jėgą, kai atleidau tėčiui, nors atrodė, kad jam atleisti neįmanoma. Tuomet mano gyvenimas buvo visiškai atstatytas. Tai aš noriu nešti tą žinią.

Pykti yra daug lengviau – kasdien turim ką veikti. Kai pradėjau lankyti kalėjimo brolius, mačiau tik juos, tik jų dienas, tą jų dalią ir niekada nepagalvodavau apie kitą pusę, apie tuos, kuriuos jie nuskriaudė. Bet kai išgirdau vieno iš tų brolių atsakymą į klausimą, kokiu daiktu jis norėtų būti, kad norėtų būti kilimėliu prie durų, supratau, kad jis niekada nėra gavęs meilės. Tuo pat metu girdėjau ir nuskriaustųjų artimųjų pasakojimus, ir jie jokiu būdu nenorėjo atleisti skraudikams. Jie sakė, kad jeigu atleistų, tai išduotų tuos nuskriaustuosius. Ėjau namo ir man labai norėjosi verkti. Galvojau, kad žudikai yra įkalinti, bet taip pat įkalinti ir nenorintys jiems atleisti. Jie visi yra kalėjimuose. Todėl mes savo liudijimais nešam meilę ir pranešimą, kad atleidimas yra kelias į laisvę. Kol negali atleisti, tol negali ir užmiršti. Tai kančia.

Lukiškėse susipažinau su baisų nusikaltimą padariusiu jaunuoliu. Tas nusikaltimas plačiai nuskambėjo Lietuvoje. Kai su juo susipažinau, nežinojau, kad tai būtent tas nusikaltėlis. Ir Dievas tiesiog davė meilę jam. Tą savo nusikaltimą jis sapnuodavo naktimis nuo pradžios iki pabaigos, su visomis detalėmis. Atsibusdavo ir šaukdavosi Dievo. Nežinau, kiek tai tęsėsi, bet vieną naktį susapnavo savo auką gyvą, ateinančią pas jį ir sakančią, kad ji jam atleidžia. Ir jisai išpažino, kad tą naktį suprato, jog jam Dievas atleido, ir kad jis turi atleisti sau.

Esu savo kailiu patyrusi gyvenimą iki ir po. Šiandien aš rinkčiausi atleisti tūkstančius kartų, o ne pasilikti su tuo pykčiu. Žmonės yra užsisklendę ir nemoka bendrauti, nes yra užgauti ir negali atleisti. Aš nenorėjau atleisti savo tėčiui, nes atrodė, kad atleisti bus labai sunku. Dabar, kai jau žinau, koks gyvenimas laukia po atleidimo, noriu, kad ir žmonės tai žinotų. Mūsų bendrijoj yra nemažai buvusių alkoholikų, siaubingai nusigėrusių, ir per vieną liudijimą jie būna išlaisvinami. Dievas atstato jų šeimas, atstato darbus, atstato sveikatą. Ir tada jie kalba tiems, kurie šiandien galbūt yra paskendę priklausomybėse. Jie neša viltį, kad ir juos Dievas gali atstatyti. Tai tokia mūsų misija.

Kai žmogų keiki, jis negali keistis. Ir tada patenkama į užburtą ratą. Kai mes lankomės kalėjimuose, mes visada akcentuojame, kad esame tokie patys, kaip ir jie. Nes Dievas sako, kad jeigu tu nemyli artimo, tai pažeidi visus įsakymus. Jeigu aš šiandien apkalbu savo brolį ar seserį, tai aš tokia pat, kaip tie baisiausi nusikaltėliai.

Veiklieji stengiasi, kad žmogus asmeniškai susipažintų su Dievu, nes kai pažįsti Dievo veidą, tu nebesislepi, kai nusikalsti, kai Dievą nuliūdini, nebebėgi į krūmus, kaip Ieva su Adomu, bet glaudiesi prie Dievo ir sakai: aš sužeista, gydyk mane.

Labai svarbu, kad žmonės suvoktų, jog Dievas visada atleidžia. Lankydami kalėjimus mes patys įsitikinom, kad žodis yra arba atstatantis, arba žudantis. Mes matome baisią prarają tarp kalėjimo brolių ir jų prižiūrėtojų. Siaubingą nemeilę. Ir dabar net nesuprasi, kur buvo ta pradžia, kas pirmas atstūmė. Bet kažkas tikrai turi žengti pirmą žingsnį į meilę.

Kas nusikalsta antrą, trečią kartą, tas traukiasi nuo Dievo, nes jaučiasi esntis šlykštus, žlugęs. Jie degraduoja, nes nebetiki, kad gali pasikeisti, kad žmonės gali jais patikėti. Ir vėl užburtas ratas. Tai yra šėtono darbai.

Dievo žodyje yra labai graži vieta, kur Dievas sako: kelkis, mano gražioji, ir eikš. Ne iš lovos čia kviečiama keltis, o iš duobės, iš purvo. Dievas nesako keltis penktą kartą, nes šeštą jis nebeateis. Mūsų bendruomenėje mes prašome Jėzaus leisti žiūrėti jo akimis, nes jis mato visai kitaip. Kai aš kasdien nusidedu, aš turiu vilties, kad Jėzus ateis ir pakvies: kelkis, tu mano gražioji.

Iš Dievo esu gavusi dovaną – labai stiprų empatijos jausmą. Žmogus gali nieko nesakyti, bet aš jaučiu, kaip nuo jo į mane eina bangos. Jaučiu žmogaus skausmą. Kur bebūčiau, jaučiu, kad žmonės aplink mane yra labai sužeisti ir pavargę. Jie nebeturi jėgų gyventi, eiti į priekį. Ir man kaskart norisi verkti. Ir tada norisi prieiti ir sakyti, kad yra viltis, kad viskas bus gerai. Reikia atrasti Dievą, jis priims ir išgydys.

Į bendruomenes ateina sužeisti žmonės. Visi jie turi savo istorijas, savo skausmą, savo kryžių, savo naštą. Mes net nežinom, kiek naktų jie verkė ir šaukėsi Dievo. Arba kiek rytų jie negali išlipti iš lovos, nes neturi dvasinių jėgų, – mes viso to nematom. Bet mes jiems nešam Dievo žodį, kad kas jį tiki, tiems viskas išeina į gera. Labai svarbu atrasti Jėzų, ne bažnyčią. Surasti asmeninį ryšį su Jėzumi. O kas ieško, tas visada randa.