Esame Lietuvos skautų sąjungos stovykloje. Mūsų sąjunga yra seniausia skautų organizacija Lietuvoje. Ji buvo įkurta 1918 metais, visai neseniai atšventėme jos šimtmetį.

Šiandien vyksta sezono uždarymo stovykla, joje šimtas dešimt dalyvių. Pavasarį būna sezono atidarymo stovykla, o rudenį – uždarymo, bet mūsų veikla nenutrūksta ištisus metus. Žiemą, rudenį, pavasarį vyksta kassavaitiniai užsiėmimai – mes juos vadiname sueigomis. Skautai renkasi pagal savo amžiaus grupę. Yra jaunesnieji 6–10 metų skautai su rudais kaklaraiščiais. Juos dar galima vadinti vilkais arba paukštytėmis. 11–14 metų yra tiesiog skautai, o 14–18 metų – jau patyrę skautai. Kam virš aštuoniolikos, tie jau skautai vyčiai (kad gautum skauto vyčio kaklaraištį, turi praeiti visą programą, t. y. iš pradžių dar tampi kandidatu į skautus vyčius). Vyresnieji dabar stovykloje mokosi savigynos, o jaunesnieji žaidė įvairiausius žaidimus su kamuoliu.

Mūsų ideologija remiasi skautų šūkiu „Dievui, Tėvynei, artimui“. Kad gautų kaklaraištį, skautas turi prisiekti, duoti įžadą. 11–14 metų skautas pasižada, brangindamas savo garbę, stengtis tarnauti Dievui ir Tėvynei, padėti artimui ir vykdyti visus skautų įstatus. Kai tampa patyrusiais skautais, tai iš jų įžado teksto dingsta žodis „stengtis“. Taigi, nebe „stengtis tarnauti“, o tiesiog tarnauti, be jokių išlygų.Taip pat mes turim savo pošūkį „Budėk!“. Jis reiškia, kad skautas turi būti visada pasiruošęs tiek valia, tiek protu, tiek fiziškai įvairiems gyvenimo nutikimams. Toks yra visos mūsų veiklos ideologinis pagrindas. Taip pat mes turime dešimt skautų įstatų punktų, kurie, kaip ir dešimt Dievo įsakymų, yra gairės, kuriomis turime vadovautis. Vienas tų punktų sako, kad skautas yra gamtos draugas, kitas – kad skautas turi būti taupus, jis turi taupyti ne tik materialinius išteklius, bet ir savo laiką, sveikatą, kitų laiką. Mes stengiamės, kad vaikai žiūrėtų plačiai, kad sektų principais ne paraidžiui, o derindami juos su gyvenimiškuoju kontekstu. Taip pat skautai pasižada būti paklusnūs tėvams ir vyresnybei, niekada neprarasti vilties. Visus tuos principus galima suvesti į gyvenimo filosofiją. Mūsų kartais klausia, kas yra tie skautai. Tai mes atsakome, kad tai – gyvenimo būdas. Nes kai pradedi skautauti, o ypač kai jau gauni skauto vyčio kaklaraištį, tai privalai nebe budėti, o tarnauti. Tai reiškia, kad mes kiekvieną savo žingsnį matome kaip tarnystę savo artimui, šeimai, kitam skautui, nepažįstamam žmogui. Stengiamės, kad vaikai, jaunimas užaugtų dori, atsakingi Lietuvos Respublikos piliečiai, gebantys užduoti nepatogius klausimus politikams, kritiškai vertinantys pateikiamą informaciją.

Praktinės skautų veiklos programa pati įvairiausia: nuo pirmosios pagalbos įgūdžių (penkiolikos metų skautas jau turi gebėti atlikti dirbtinį kvėpavimą), savigynos treniruočių iki išgyvenimo miške pratybų. Visi šitie įgūdžiai labai svarbūs dar ir dėl to, kad dabar jaunimo gyvenimo būdas labai nutolęs nuo praktinių realiai iškylančių gyvenimiškų situacijų sprendimo. Kartais mes tėvams sakome – atvežkit savo vaiką į stovyklą, nes joje yra geresnis Wi-Fi ryšys, negu mieste (nors daugumoje stovyklų telefonai yra uždrausti).

Aš skautauju jau dvidešimt vieneri metai. Man dabar trisdešimt vieneri, tad pradėjau nuo dešimties metų. Į mūsų mokyklą atėjo skautų vadovas ir pakvietė skautauti. Kadangi amžiną atilsį mano senelis ir močiutė buvo skautai, o tėvai puikiai žinojo, kas tai yra, tai padrąsino prisijungti. Kai tapau skautu vyčiu, mano tėtis su mama taip pat tapo skautais. Kaklaraištį jiems užrišau aš.

Mūsų veikla yra savanoriška, atlyginimo negauname. Šita stovykla vaikui kainuoja šešis eurus, o vasaros stovykla – šimtą. Žiūrim tik, kad nebūtų minuso, ir kad, pagal galimybes, atnaujintume inventorių. Žmonės dirba iš idėjos. Bet gauni moralinę grąžą: gali save realizuoti, įprasminti savo veiklą, ir matai, kaip jaunoji karta mokosi ir keičiasi.

Aš priklausau Labanoro vyčių būreliui. Mūsų yra penkiolika narių. Kai patyrę skautai sulaukia 16–17 metų, jie jau pradeda kandidatuoti į tą būrelį. Kandidatavimas trunka apie dvejus-trejus metus. Kiekvienas kandidatas gauna lyg tėtį, kuris vadinamas tėvūnu. Kitaip dar jį galima pavadinti mentoriumi. Jis tuos metus būna su kandidatu ir jį augina (jie turi pereiti ir fizinio, ir psichologinio pasirengimo programą). Mane labiausiai paveikė momentas, kai mano tėtis pradėjo kandidatuoti į skautus vyčius. Aš tuo metu jau buvau violetinio kaklaraiščio savininkas, o jis nusprendė taip pat pasirinkti šitą kelią. Ir kai aš jam rišau šitą kaklaraištį, tai verkiau, ir jis verkė. Ir dabar biškį graudinuosi. Mano tėtis ir dabar yra čia, jam šešiasdešimt metų. Patys aktyviausi – 20–25 metų, kol dar studentai, dar neturi šeimos. Tokie, kaip aš, – retesnis reiškinys. O tėtis, būdamas šešiasdešimtmetis, kartu su visais laksto, stato, daro tuos dalykus. Ir ne vienas jis toks Lietuvoje. Tai parodo, kokia stipri gali būti ta ideologinė pusė, kokia stipri gali būti skautybė.

Buvo skautų mokymai, kurie prasidėjo nuo klausimo, kodėl kiekvienas jų dalyvis skautauja. Tai mano tėtis atsakė, jog jis atėjo į skautus, kad daugiau laiko praleistų su manim, savo sūnum. Toks buvo jo ideologinis ir kartu praktinis pasirinkimas.