Kiek save prisimenu, ir dar visai mažą, prisimenu ir knygas mūsų namuose. Tėvelis ir mamytė mėgo skaityti ir negailėjo pinigų knygoms, nors jos ir Smetonos laikais buvo brangios. Turėjau ir aš savo knygeles su gražiom iliustracijom, tik reikėdavo laukti, kol kas nors turės laiko ir noro man paskaityti. Labai norėjau išmokti skaityti. Savo universitetus pradėjau šliaužiodama virtuvės grindimis ant patiesto seno nebereikalingo laikraščio, pasmerkto prakurai. Taip, eidama keliais ir baksnodama į didesnes antraščių raides, vis klausdavau Elytės: „O kokia čia raidė? O kokia čia raidė?“ Turėjau mėgstamas raides: B, D, O, P, Q… Visos – su tais išpūstais juokingais pilveliais. Ypač mėgau raidę Q, kurią su Elyte vadinom „paršiuku su uodegyte“. Buvo tik atsitiktinumas, kad pirmasis žodis, kurį sulipinau, buvo „Qui“. Pasiklausiau Elytės, ką tas žodis reiškia. Ji patraukė pečiais ir pasakė nežinanti, bet, tikriausiai, tai koks nors negeras žodis, koks keiksmažodis, nes senas laikraštis buvo prancūziškas, o iš vyriausios Zuzės sesers, kuri dažėsi, lakavo nagus ir dirbo kino teatre kasininke, jau ir aš ne kartą girdėjau, kad tie prancūzai daug geria ir yra patvirkę. Buvau kiek išsigandusi, kai Elytė piktokai sugriebė tą laikraštį, sulenkė, įvyniojo į jį silkę ir, pradariusi plytos dureles, padėjo ant žarijų. Kepti. Taip baigėsi mano prancūzų kalbos studijos. Tą pat žiemą jau pati šiek tiek paskaitydavau. Dar neturėjau šešių metų.

Vėliau buvo antras skyrius Varnių gatvės mokykloj ir mokytojas P. Skrebys. Piktokas, greit užsiplieskiantis, reiklus. Jis pasikeisdavo, kai imdavo mums skaityti eilėraščius, kuriuos turėdavom išmokti mintinai, arba Ezopo pasakėčias, kurias savais žodžiais turėdavom atpasakoti raštu.

Paskui buvo karas, kai reikėjo palikti namus, kai sudegė visas mūsų negausus turtas, taip pat ir knygos.

Mažam jaukiam butuke, akligatvyje netoli Sukilėlių kalnelio, visa koridoriuko siena buvo nukabinta lentynomis su knygomis. Buvo tokių, kurias Papis sukėlė į patį viršų, kaip netinkamas mano amžiui (12–13 m.), nepadorias ar visai netinkamas mergaitei. Kiek pamenu, tai buvo mamytės „Ministerijos Rožė“, „Marlit“„Antroji žmona“, pono Pilyponio šedevrai, Papio kavalieriškas, pasoginis Zevako romanų rinkinys ir t. t. Savaime aišku, kad paslapčia pirmiausia perskaičiau tas, iš viršutinių lentynų. Meilės romanai buvo nuobodūs ir nepatiko. Kas kita – Zevako romanai… Tai buvo geras laikas. Iki to, kai Sauginiuose sudegė visos tos knygos. Iš apatinių ir viršutinių lentynų.

Paskui Gataučiuose, Madam padedama, pradėjau skaityti rusų autorius.

O dar vėliau, kai vėl gyvenom Vilijampolėje, lietuvių kalbą ir literatūrą vėl dėstė kiek pasenęs, nepaprastai mūsų mylimas, gerbiamas ir nepamirštamas P.Skrebys. Du nepakartojami, paskutiniai gimnazijos metai, kai meilė lietuvių kalbai, literatūrai ir knygoms buvo galutinai įskiepyta visam gyvenimui.

Studijų metais aš ir mano bičiuliai – knygų fanai – skaitėme daug. Skaitėme visa, kas pakliuvo po ranka. Vyte vijo žingeidumas. Tačiau jautais metais ėmėa tsisijoti tos nepaliekančios įspūdžio ar kažkuo svetimos knygos. Savotiškas lūžis įvyko per gamybines praktikas Lisičiansko stiklo fabrike. Dvi nepamirštamos vasaros Lisičianske. Skurdi ir nuobodi darbininkų gyvenvietė, apjuosta jau uždarytų ir dar tebeveikiančių akmens anglies šachtų teturėjo du įsimintinus objektus: didžiulį, tiems laikams pažangiausios technologijos, maksimaliai automatizuotą stiklo fabriką ir tai aplinkai grandiozinius, didžiulius kaip šventovė kultūros namus. Viduje – marmuras, bronza, aksominės užuolaidos “aukso kutais”, masyvūs šviestuvai. Salė, kur būdavo švenčiamos visos šventės, o šeštadieniais ir sekmadieniais rodomi kino filmai – didžiulė. Ir biblioteka. Į kitas patalpas nėjom, nes pravėrę bibliotekos duris netekom žado. Visos sienos iki lubų – ištisai lentynos su knygomis, o kamputyje prie lango, pasirėmusi stalo – mažutėlė apvalutė žila bobulytė, susisupusi į pilką pūkuotą skarą, nors už lango – pats karštymetis. Tokia maža pilka pelytė tarp grandiozinių lentynų viso to marmuro, bronzos, masyvių šviestuvų. Labai nustebo, pamačiusi mus, bet labai greitai atspėjo, kad mes studentai, atliekantys praktiką. Dar labiau nustebo, kai pasakėm, kad atėjome knygų. Pasiguodė, kad labai retai kas užsuka į biblioteką, net ir gausi fabriko “ITR”. Paprašyta – plačiu mostu parodė į lentynas. “Dėl Dievo! Rinkitės ir skaitykit!”

(Kaune mes taipogi lankydavomės bibliotekose, bet ten niekas neprileisdavo prie knygų, fondų. Knygas pasirinkdavome iš kartotekų, nelabai žinodami, ir ką pasirenkam. Lemdavo girdėta autoriaus pavardė ar draugų rekomendacijos. Skoniai buvo įvairūs, ir rekomendacijos įvairios. Kartais nušaudavom, kartais prašaudavom. O čia – liesk, naršyk, pasilypėjęs ant kopėtėlių ligi pat lubų – traukyk, dėliok, pasiskaityk, pasivartyk.)

Rusų klasika. Daugiatomiai Mopasano, Zolia, Balzako, Stendalio rinkiniai. R, Rolanas, Steinbekas, Dž. Londonas, Hemingvėjus… Naujutėlaičiai. Nepajudinti. Nepakyloti. O varge… Plaukai stojosi piestu, matant tokią galybę ir suvokiant, kad norėsi perplaukti tą vandenyną…

Parsinešę į bendrabutį šūsnį knygų, ilgai ilgai kalbėjomės. Priėjom išvados, kad baigsim su tuo skaitymu kas pakliūna į rankas. Susidarėm sąrašus autorių ir knygų, kurių ieškosim ir Lietuvos bibliotekose. To gero skaitymo užteko metų metams. Ir viso pradžia buvo apdulkėjusi, suodžiais apnešta, nuolat vandens stokojanti darbininkų gyvenvietė už tūkstančių mylių. Mano grupės draugų gyvenimai susiklostė labai įvairiai. Negaliu tvirtinti, kad knygų skaitymas daugumai liko pirmaeile būtinybe, bet atskirti pelus nuo grūdų visgi padėjo. Savus autorius ir knygas tikriausiai būčiau atradusi ir pati, bet tam būtų reikėję daugiau laiko. O buvome dar tokie jauni, pilni norų, bet kvailoki, nes mokyklos suolas buvo nutolęs vos dvejais metais.

Bėgant metams, man daug padėjo tai, kad laisvai skaičiau lenkiškai. „Draugystės“ knygynas buvo ta versmė, kuri leido artimiau susipažinti ne tik su lenkų literatūra, bet ir su užsienio autorių kūrinių vertimais.

…

Nesugebėčiau paaiškinti, kodėl mano lentynose ilgam nutupia tos, o ne kitos knygos. Kodėl jas pamėgau. Skaitau vėl ir vėl. Na, kai kurių lietuvių kalba neliko dėl labai paprastos priežasties. Man jau 88 metai ir išdalinau jas tiems, kurie neskaito rusų, lenkų kalbomis. Lengva ranka leidau išskristi pas tuos, kurie jomis naudosis. Liko tik tos nepritapę, kurios seno ir paseno drauge su manim.

Daugelio puslapiai nuo senatvės yra pageltę ar parudavę. Jos ir kvepia senatve. Ir tik vienintelė nuo daugkartinio skaitymo yra subyrėjusi į gabalus. Tai John Steinbeck „East of Eden“ 1952 m. lenkiškas Bronislavo Zielinskio vertimas.

…

Skaitau lėtai. Mėgstu „sunkias“ knygas. Ne vien dėl malonumo, bet ir žinių. Tam visados reikėjo ir sąlygų: ramaus kampo ir laiko. Prisimenu, kai pradėjau raides dėlioti į skiemenis, o skiemenis į žodžius - tą dariau iš visos širdies ir gana garsiai. Nepatiko mamytės parūpintas elementorius. Norėjau skaityti „tikras“ knygas. Ėjosi sunkiai. Savo kambarėlyje stropiai garsintis negalėjau, nes už sienos gulėjo sunkiai sergantis tėvelis, kuriam reikėjo ramybės. Kurį laiką buvau įsikūrusi virtuvėj, bet kartą Elytė pasakė, kad nuo to mano skaitymo jai „užgulė ausis“, kad ją jau „ima nervas“. Liepė pasiimti mažąją kėdutę, tą savo knygą ir eiti laikan prie mamytės klombų. Mamytės gėlių klombos buvo prie rytinės namo sienos. Vienintelės sienos, kurioje nebuvo langų. Buvo vasara. Ten leisdavau ryto valandas, skaitydama Alpai ir mamytės klomboms. Nebebuvo jokių pretenzijų, nors įveikti tokias kliūtis, tokius ilgus žodžius, kaip „Raudonkepuraitė“, „medžiotojas“ ir pan. buvo tikra kankynė. Ale, niekam „neužgulė ausys“, niekam „neėmė nervas“ nuo mano kankinančių pastangų įeiti į stebuklingą knygų pasaulį.