Kolekcionieriais žmones padaro trys dalykai: pirmas – jei perki daiktus, jais domiesi, taip pat domiesi meno istorija, tad biškį prasilavini, antras – medžioklės instinktas (vyrai – medžiotojai, todėl kolekcionierių moterų labai nedaug), ir trečias dalykas – bendravimo poreikis. Kai įsigyji daiktą, būtinai nori su kuo nors tuo džiaugsmu arba nelaime pasidalinti. Taip susirenka būrelis, susėdam ir visi tą daiktą apžiūrinėjam. Šiaip daiktai nėra tavo, nesvarbu, kaip jie pas tave atsirado. Jie tau duoti tik laikinai, nors tai suprasti labai sudėtinga. Man reikėjo daugybę metų pirkti ir parduoti, kad suprasčiau, jog daiktas tau duotas tik laikinai: gali jį paturėti, ant sienos pakabinti, pasidžiaugti, paglostyti ir turi filosofiškai nusiteikti, kad rytoj jis jau bus nebe tavo. Jis tave pragyvens ir atiteks kitam žmogui. Taip turi būti, ir taip bus.

Kolekcionieriams būna taip – blogai, jei nuperki, blogai, jei nenuperki, blogai, kai parduodi, blogai, kai neparduodi. T odėl ir reikia suprasti, kad viskas laikina. Tau duotas namas, tau duotas daiktas, paveikslas, tau duotas laikas, o rytoj viskas jau bus nebe tavo. Jei gyveni sename name, tai turi suvokti, kad tu jame – jau dešimta karta. Jau dešimt ar dvidešimt kartų anūkai lakstė po tą virtuvę, o tavo anūkas yra dvidešimt pirmas, po jo vėl kiti anūkai lakstys. Ir tas dvaras vadinsis kita pavarde ir kitu vardu. Ir nereikia norėti, kad kažkas būtų tavo. Nereikia būti priklausomam nuo materialių dalykų ir jaudintis dėl pirkimo ar pardavimo. Iš tiesų daiktas suranda tave, o ne tu daiktą. Namas ar dvaras, ar butas – ir jie tave suranda. Tu tam tikrą laiką ruošiesi, įgyji patirties, subręsti, ir keturiasdešimties ar penkiasdešimties sulaukęs, jau žinai, ko nori, ir tada ieškai ieškai, ir vis nerandi. Bet vistiek ieškai. Ir tada, nei iš šio, nei iš to, kažkas (namas ar žemė, ar ta vieta, kur norėtum gyventi) ateina, o žmogus ten tvarkosi ir laimingai gyvena. Apibendrindamas noriu pasakyti, kad kiekvienas žmogus gyvenime turėtų surasti vietą, kur jis būtų laimingas. Vienam tai gali būti kolektyvinis sodas, kitam – butas Senamiesty, trečiam – gal namas Bajoruose, o ketvirtas gal nori dvaro ar didesnio ploto gyventi. Gyvenimas yra pakankamai ilgai, kad galėtum savo norą įgyvendinti, žinoma, jeigu sieksi tikslo. O iš po debesų vis tiek geriau matyti, kuris žmogus gali ateiti į seną griuveną ir ją sutvarkyti, kuris yra tam pasiruošęs ir turi patirties.

Ir daiktai patys tave pasirenka. Jeigu kokioj mugėj arba turguje matai tūkstantį daiktų, kaip nutinka, kad iš to tūkstančio pasirenki vieną ar du? Tai jie tave pasirenka. Čia, aišku, labai sudėtinga. O, tarkim, portretai gyvena kartu su tavim. Jie iš anksto žino, su kuo ir kaip gyvens, nes iš aukščiau viskas geriau matyti. Kartais portretai būna tokie gyvi, kad jie, atkeliavę iš kokios Belgijos ar Prancūzijos, paskutinius kilometrus važiuodami, pamatę mūsų peizažą, kelius, gyvenimo būdą, nusprendžia, kad jiems čia nepatinka, ir susinaikina. Vežė toks mano draugelis vieną portretuką (200 cm x 100 cm dydžio), labai gerą, labai brangų (paskutinius penkiasdešimt kilometrų – ne priekaboje, o bagažinėje ant stogo, blogai suvyniotą). Tai ta moteriškė iš portreto pro skylutę pažiūrėjo, kad niekam tikęs kelias (kur čia ji gyvens!), pasigavo vėjo gūsį nuo fūros, ir susinaikino.

Apie tuos portretus galiu šnekėt ir šnekėt. Jie ir juda, vaikšto, būna laimingi arba nelaimingi…

Kai mes atvažiavome į šitą vietą, aplink buvo miškas, o name – grūdų sandėlys. Baisu buvo. Žmogus pardavinėjo dešimt metų, bet nesugebėjo parduoti. Atvažiavom, Onutė atsisėdo prie seno ąžuolo kamieno, aptemo jai sąmonė ir pasivaideno, kad joja ant balto žirgo kitoj upės pusėj. Po dešimties metų atvažiavo to dvaro statytojo proanūkis ir papasakojo, kad kai jų šeimoje vyksta kokios perturbacijos, visada sapne ateina tas baltas arklys su raiteliu. Ir Onutei lygiai taip atsitiko. Vadinasi, iš ten, iš aukščiau jau buvo viskas iš anksto suruošta. Šiaip visi tie (iš aukščiau) dažniausiai tupi palėpėse. Kur jiems eiti? Į Kariotiškes? Jie irgi nori gražiai gyventi, nori gero peizažo... Su jais reikia gražiai sugyventi, gražiai apie juos galvoti, nebandyti jų išvaryti arba uždaryti, geriau šokolado plytelę padėti, ir viskas bus gerai.

Pas mus dvare buvo sena spyna, apie kurią sakė, kad kai įlendi į tualetą ar į kambarį, ji užsirakina, ir negali atsirakinti. Tai tas proanūkis sakė, kad reikia tos spynos atsiprašyti, ir tada ji atsirakina. Taip ir įvyko: mes įdėjom brangiausias spynas, o tualeto spyna neatsirakina. Bet tik pasakai pšeprašam, ir atsirakina. Tikrai.