Daug hobių turiu ir dar kolekcionuoju šalmus. Tas kolekcionavimas – nuo vaikystės. Kai augau, buvo populiaru rinkti pašto ženklus. Tad aš rinkau ir monetas, ir pašto ženklus, ir pinigus, – kaip ta šarka, viską, kas blizga. Anksčiau kaimuose nesunku buvo rasti ir tų šalmų (dažnas kaimietis rasdavo, kaip jį ūkyje panaudoti), o mums, miesto vaikams, šalmas buvo viršūnė! Pirmą šalmą iš vieno studento įsigijau dar būdamas kokių penkiolikos metų. Jis tą šalmą turėjo atsivežęs iš namų, o prieš Kalėdas pritrūko pinigų, tai aš jį įkalbėjau, kad parduotų. Iki tarnybos kariuomenėje tas šalmas vienas ir tebuvo prie viso kito. Tuo metu mūsų atkuriama kariuomenė gaudavo iš užsienio visokios paramos. Vien švediškų šalmų buvo gauta trijų ar keturių skirtingų modelių, bet nešiojo tik vieną. Kitus, dėl įvairių priežasčių netikusius, nurašė arba laikė sandėliuose. Tai kai mano žinioje atsidūrė keturi skirtingi šalmai, kilo mintis paieškoti jų ir daugiau. Aišku, gal būtų įdomiau rinkti kulkosvaidžius, bet yra visokių kliūčių, taip pat ir teisinių (griežtėja ginklų kolekcionavimą reguliuojantys įstatymai), be to, šaltuosius ginklus, kaip ir monetas, apdovanojimus, renka labai daug kas. Todėl apsisprendžiau rinkti šalmus.

Nutariau, kad namai ne sandėlis, kad nereikia juose visko kaupti (nes pamiršti, ką turi – guli koks kavalerijos kardas po lova, ir randi jį po dešimties metų valydamas dulkes). Jei daiktas guli nekvėpuodamas, jis neįdomus. Tai visus kardus ir durtuvus, viską, ką turėjau, iškeičiau į šalmus. Nuo 1997–1997 metų stengiausi susitelkt viena kryptimi. Tokia ta pradžia.

Vieni kolekcijas perka, kiti – renka. Aš renku. Man įdomi kiekvieno daikto istorija ir kas su juo susiję. Pagal šalmo siluetą ir jo gamybos metus gali labai daug pasakyti apie valstybę ir jos geopolitiką. Su kuo draugauja, kam simpatizuoja, koks tos valstybės ekonominis potencialas. Jeigu tas pats šalmas naudojamas 30 ar 40 metų, tai jau daug ką pasako. Rusijoje tas pats šalmas naudojamas nuo 1939 metų. Galėtum vadinti tradicija, bet kokios ten tradicijos?

Kiekviena vokiečių tarnyba – gaisrininkai, priešlėktuvinė apsauga, policija, kariuomenė – turėjo savo atskirus šalmus. Skirėsi net jų kokybės reikalavimai. Jei vokiečiai šalmus gamino 6–7 dydžių, tai rusai – tik trijų. Skirtingas požiūrio į žmogų ir jo saugumą. Prancūzai yra išleidę du didžiulius prancūziškų šalmų, naudotų nuo Pirmojo pasaulinio karo, katalogus. Daugybė įvairiausių šalmų, kurių spavos taikytos ir prie kolonijų gamtinės aplinkos. Bazinis modelis gali būti tas pats, bet jo modifikacijų – daugybė: snapelis prie šalmo, pavyzdžiui, labai gerai pėstininkams, bet netinka parašiutininkams ir tankistams; kavalerijai netinka ausis uždengiantys šalmai ir t.t.

Labiausiai padirbinėjami vokiški šalmai. Internete nusipirkti originalą gana sudėtinga, turi rasti patikimą pardavėją. Labai daug šansų apsigauti, o apgauti stengiasi visi. Belgai labai gerai juos padirbinėja, čekai gal kiek blogiau, dar lenkai, indai. Kinai, aišku, varo pigiai ir daug prastos kokybės padirbinių.

Man brangiausias šalmas tas, kurio neturiu. Jeigu kokios nors valstybės šalmas buvo naudojamas kare, tai jo kaina aukštesnė. Šveicariški šalmai gana pigūs, švediški (aišku, apie viduramžius nekalbam, tik apie vėlyvuosius laikus). Dar skiriasi elitinių ir ne elitinių dalinių šalmų kainos, kovinių ir ne kovinių. Dar svarbu, kiek iš viso vieno ar kito modelių šalmų buvo pagaminta. Pavyzdžiui, išleido eksperimentinį modelį ir davė koviniam daliniui, – tokio kaina bus siaubinga, nes jų yra labai mažai.

Aš renku šalmus, pagamintus nuo 1915 metų. Todėl, kad Pirmajame pasauliniame kare šalmai iš esmės pasikeitė: pasikeitė kariavimo taktika, atsirado apkasų karas, ir šalmas turėjo būti pritaikytas tokioms sąlygoms. Panašiai atsitiko ir su rankinėmis granatomis. Jų prototipai buvo žinomi dar nuo Kryžiaus žygių laikų, bet Rusijos-Japonijos kare 1905 metais jos buvo pradėtos naudoti naujai.

Apkasų, arba poziciniame kare apie 70 procentų buvo galvos sužeidimai, todėl ypač padidėjo šalmo reikšmė. Prancūzai pirmieji pradėjo gaminti ir naudoti naujo tipo šalmus su snapeliu. Iki tol buvo populiarūs odiniai, kailiniai, veltinio šalmai – labiau reprezentacinės paskirties. O nuo 1915 metų pereita prie plieno. Dar po metų tokius šalmus pradėjo naudoti vokiečiai ir kitų kariaujančių valstybių kariuomenės. Kai kas gaminosi patys, o kiti pirko prancūziškus. O rusams šalmų nereikėjo, jiems žmogus nieko nekainuoja (azijietiškas principas). Tik 1917 metais Rusijoje nedideliais kiekiais pradėti gaminti šalmai, bet niekas jų nedėvėjo. Kad nepagalvotų, jog yra bailiai. Toks požiūris. Ikonografinės medžiagos, kur rusų kareiviai būtų su šalmais, labai mažai, labai sunku jos rasti. Antrajame pasauliniame kare sovietų žurnalistų darytose nuotraukose jau yra rusų karių su 1939 metų pavyzdžio šalmais, bet neoficialiose fotografijose tokių beveik nėra. Taip pat ir studijiniuose portretuose rusų kareiviai be šalmų, nors kitose šalyse studijoje fotgrafuotis su šalmu buvo įprasta.

Šalmų su asmeninėmis istorijomis neturiu. Yra bičiuliai parvežę iš Afganistano, bet tai jau kažkieno senų laikų reliktai. Iš daug kur atveža, bet jie jau būna antrose ar trečiose rankose. Šalmų, kurie būtų susiję su kokiu nors konkrečiu asmeniu, nelabai yra.

Viena linksmesnių – bulgariškų šalmų istorija. Iš pradžių jie naudojo prancūziškus, tad galėjai manyti, kad per Pirmąjį pasaulinį bulgarai buvo Antantės pusėje. Šiek tiek vėliau, po karo, bulgarai pasisuko į Vokietiją. To meto jų šalmai labai panašūs į vokiškus. Iki 1944 metų jie buvo vokiečių pusėje, o tada ėmė apipjaustyti vokiškų šalmų kraštus, kad būtų panašesni į rusiškus. Karą bulgarai baigė laimėtojų pusėje. Labai geras ėjimas žirgu.

Labai įdomūs parašiutininkų šalmai, jie turi savo istoriją. Pirmi parašiutininkų dalinius pradėjo naudoti rusai. Jie pademonstravo, kad parašiutininkai labai rimta jėga, galinti veikti priešo užnugaryje. Vokiečiai tokius dalinius suformavo po metų. Jie parašiutininkams pritaikė standartinius šalmus, tik apipjaustė jų kraštus, kad oro srautas nekabintų iš apačios. Britai tokius dalinius suformavo dar vėliau ir šalmą nusižiūrėjo nuo vokiečių, nors iki tol, visais kitais atvejais, naudojo tik savo formos šalmus. Šiaip pagal šalmo siluetą gali atskirti, kur savas, o kur svetimas (išskyrus britų ir vokiečių desantininkus).

Amerikiečiai turėjo gana didelį potencialą, kuriant jų šalmus dalyvavo ir profesionalūs dizaineriai. Jie išleido labai nemažą eksperimentinių modelių seriją, bet jie netiko, ir teko atsisakyti. Bet vieną jų eksperimentinį modelį naudojo šveicarai – jiems tiko. Graikai iš pradžių naudojo prancūziško tipo šalmus, o kai italai pasigamino savuosius, bet taip pat greit jų atsisakė, graikai nusipirko iš jų.

Kariuomenėse yra koviniai ir ne koviniai šalmai. Yra daliniai, kurie dalyvauja puolamosiose operacijose arba mūšiuose, ir yra palaikymo, ne kovinės pajėgos. Kai kuriuos gaisrininkų ar policininkų šalmus naudojo ir kovose. Pavyzdžiui, 1944-aisiais, Varšuvos sukilimo metu. Toms tarnyboms lenkai naudojo vokiškus šalmus. Vieną tokį turiu (jį labai sėkmingai nusipirkau Vilniuje). Jis buvo visas uždažytas, bet, pakrapštęs tuos dažus, po jais radau baltą lenkų erelį, o šonuose – vokiškus policijos ženklus. Lenkai uždažė vokiškus ženklus, pridėjo savo erelį, o po karo kažkas tą erelį ir visą šalmą nudažė juodai. Gal baikeriai kokie naudojo, ar kas. Tą patį šalmą dėvėdamas gali arba kolaboruoti, arba kovoti.

Mano tema – plieniniai šalmai. Kažkada rinkau visus karinius šalmus, bet kai namuose nebeliko vietos, supratau, kad reikia šiek tiek apsiriboti, tad odinius, plastikinius, kevlarinius atmečiau. Ir vėl atsirado šiek tiek laisvos erdvės.