Čia netoli gyveno toks Jonuškis, jam priklausė tas miškas, ir jo sūnus slėpėsi tam bunkery. Tada, matyt, buvo eglynas, o dabar jau beržai užaugę. Kai to bunkerio ieškojau, buvau tik girdėjęs, kad yra vieta, kur partizanai nepasidavė gyvi. Gyveno čia gyvenvietėj toks Silkinis, kuris mums pasakojo, ir kad akmuo kažkoks buvo, kad naktį būtų lengviau tą bunkerį rasti.

Partizanai turėjo akumuliatorių. Tai laikais jie buvo šarminiai, tokie griozdiški. Čia netoli Venta teka, o iš kitos pusės įteka Žibikų upelis. Ant to upelio tebėra malūnas, tik gal jau nebeveikia. Tai partizanai tam malūnininkui valtimi atgabendavo tą akumuliatorių, o malūne dinamo mašina jį įkraudavo. O su tuo akumuliatorium partizanai turėjo šviesą (žibalinė lempa rūksta, be to, partizanams blogai, kad deguonį išdegina). Tai Silkinis papasakojo ir parodė tą vietą. Dar toks viekšniškis Striauka padėjo, Januškevičius, o aš tuomet dirbau staliumi, tai padariau tokį nedidelį kryželį, ir toj vietoj buvom jį įkasę. Bet dabar jau jo nebėr, kažkam parūpo likviduot. Ąžuolinis, nebūtų supuvęs.

Žinių buvau nemažai surinkęs apie partizanus: kur kautynės buvo, kur žuvo, kur slėpėsi. Be to, žinau rajone dar kelis bunkerius. O pas gerą žmogų sodyboj, pagal partizanų pasakojimus, mes įrengėm naują`bunkerį. Ten nėra buvę partizanų, bet įrengėm kuo autentiškiau – mokiniams parodyt.

Planuojam partizanų žūties vietoje pastatyt jau dvyliktą atminimo ženklą. Vienuolika jau pastatėme (tų nepažymėtų vietų dar daug). O prie tų vienuolikos paminklų prirašyta po penkias, šešias pavardes, tik Birbiliškės miške yra paminklas dviem: „Šatrijos“ rinktinės vadui Šapkūnui ir kartu su juo žuvusiam Gureckui.

Kartais partizanai ant bunkerio rąstų dar sukraudavo akmenų, nes rusų kareiviai, ieškodami bunkerių, smaigais badydavo žemę. Tai jei randa akmenį, toj vietoj nebeieško. Sienos kai kur būdavo lentomis iškaltos, o kai kur – ne. Jokių iliuminatorių, jokių langelių nebuvo…

Rusų karininkas yra padaręs šito partizanų bunkerio brėžinį. Kai juos čia užklupo, Jonuškį, Švažą ir Šiuipį, Jonuškis pasidavė, neatlaikė, o likę du priešinosi ir žuvo. Netoliese gyveno toks Buta, vienišas suvargęs žmogelis, tai jie dažnai pas jį užeidavo, valgyt išsivirdavo, ir lyg ten, skardyje, turėjo nedidelį bunkeriuką. Tai kai Švažas su Šiuipiu jau nebeatsišaudė, kareiviai atsivarė tą Butą ir liepė lįst į bunkerį, nes patys bijojo. Tas jau bandė leistis vidun, tai iš bunkerio šovė ir peršovė Butai kojas. Bet nesunkiai sužeidė. Rusai dar granatų į bunkerį įmetė ir tada atsivarė kitą kaimyną, atrodo, Virkutį, tikrinti, ar viduj yra dar kas gyvas. Tas senukas atsiklaupęs prašė nevaryti jo į tą bunkerį, bet vis tiek įvarė, bet Šiuipys ir Švažas jau buvo negyvi. Kareiviai juos ištraukė ir parvežė į Viekšnius – ten bent du stribynai buvo. Vieno kieme buvo klėtis ant tokių didelių akmenų. Tai ten juos ir numetė. O vėliau nuvežė prie tokių skardžių už Viekšnių tilto, Pastauninkas ta vieta vadinosi, ir užkasė. Bet paskui, buvo kalba, kad draugai juos išsikasė ir valtim Venta, paskui upeliu pro senąsias kapines parsivežė ir, padedami kapsargio Tiškaus, tokioj daržinėlėj šalia kapinių atplėšė grindis ir juos palaidojo. Bet tikrų žinių, ar taip buvo, nebėr.

1949 m. buvau nuteistas septyneriems metams, bet kai Stalinas mirė, tai mus, nepilnamečius, paleido. 1955-uosius sutikau traukiny Vorkuta-Maskva. Buvau Intoj lageryje. Pusšeštų metų dirbau anglies kasyklose, šachtoj.

Mažeikių muziejuj mane suėmė. Mano tėvas dirbo salės prižiūrėtoju, bet jis buvo siuvėjas, nori namuose siūt, tai aš, vakarinės gimnazijos mokinys, dieną sėdėdavau muziejuje vietoj tėvo. Atėjo du civiliais apsirengę saugumiečiai, paklausė pavardės ir išsivedė. Savaitę pragulėjau ant žemės. Mūsų organizacija vadinosi „Rusenantis aukuras“, būrelyje buvo netoli dvidešimties narių, tai kokius dvylika suėmė. Per savaitę visus paleido, pasiliko tik vadai – aš ir Jonas Kairys... Aš buvau vyriausias, septyniolikos metų, ir mane nuvežė į Šiaurę, o Kairį – į Mordoviją. Mordovijoj jis bandė pabėgti, pagavo, įkišo į karcerį, ir ten jis žuvo.

Grįžęs iš lagerio, baigiau vidurinę, paskui neakivaizdiniu būdu – Veterinarijos akademiją ir visą gyvenimą dirbau Mažeikių veislininkystės stoty. Daug metų buvau sekamas, vis atsiųsdavo tokius provokatorius mane pašnekint, bet aš saugojaus. Apie 1985 metus iškvietė į saugumą, norėjo užverbuoti, bet išsisukau. O kai prasidėjo Atgimimas, tada ir Sąjūdy dalyvavau, ir prisijungiau prie partizanų vietų paieškų ir įamžinimo. Dabar visą laiką rašau straipsnius apie partizanus. Turiu užsiėmimą.

Iš tolimesnių kraštų nėra įrašyti partizanai, tiktai čia žuvusieji, kad neliktų užmiršti. Beveik visus, kuriuos žinom, jau esam įrašę.

Čia to kelio nebuvo, buvo gana nemažas ištisas miškas. Jį vadina Ubagyno mišku. Toliau jis jungiasi su Maigų mišku, ir ten apie dešimt vyrų slėpėsi. Yra žinoma, kad tam būry buvo infiltruoti net du provokatoriai smogikai. Jie išdavė šitą bunkerį, o maigiškius sušaudė netoli dabartinės transporto įmonės. Tik nenustatėm tikslios vietos, kurioj geležinkelio pusėj. Agentai smogikai čia turėjo gal devynių vyrų būrį ir prisikvietė partizanus, atseit, susijungti, atšvęsti jungtuves. Bus, atseit, stiprus būrys. Bet tie maigiškiai įtarė kažką negera. Vieną kartą į susitikimą nenuėjo, o antrą kartą juos iš pasalų sušaudė. Gal būtų niekas nežinojęs, bet toks Vacys Daukšas, stiprus partizanas, pabėgo. Jam buvo šlaunis peršauta ir šonas, bet nesunkiai sužeidė, galėjo bėgti. Ten prie Maigų miško gyveno toks Žylė, gelžkelio darbininkas. Jis buvo ryšininkas, kartais partizanams valgyt nunešdavo. Parbėgo Vacys pas tą Žylę ir papasakojo jam, kas čia buvo. Paskui tas Vacys slapstėsi nemažam bunkery prie pelkės, spanguolyne. Turėjo ir mažesnių bunkeriukų aplink. Ten netoli tokia Strikauskienė gyveno – aplink miškas ir koks hektaras žemės. Ji vokiečių laikais numuštą rusų lakūną išslapstė. O kai jau buvo partizanai, tai šelpdavo juos: išvirdavo valgyt ir garsiai šaukdavo neva vištas lesint – tai buvo ženklas, kad ateitų vienas po kito. Daukšas su vienu tuo įtariamu provokatorium užėjo pas Strikauskienę, paprašė valgyt ir išėjo į mišką. Miške pasigirdo šūvis, ir tas provokatorius grįžo vienas. Pasakė, kad daugiau draugų nebeturi, nežino, ar eiti pasiduoti, ar kitų ieškoti. Jis dirbo saugumui. Visi viekšniškiai žinojo tą pavardę. Vėliau Viekšniuose jis pradėjo skaldyt žydų antkapius ir iš jų mūryti viekšniškiams pamatus. Būk tai atvažiavo du žydeliai ir paprašė neimt tų antkapių – geruoju sutarė prie vaišių. Po to jis pradėjo sirgti ir nei iš šio, nei iš to dar jaunas numirė. Tokį pasakojimą girdėjau.