Čia fotografuota gana seniai, prieš 30–40 metų, su pentakonu. Dabar atsirenku kadrus, kuriuos norėčiau nusiskenuoti. Fotografavau kaip mėgėjas, mane labiausiai domino žmonės, kažkiek ir istoriniai paminklai – teko tuo reikalu nemažai pavažinėt po Lietuvą, Žemaitiją ir Dzūkiją. Daug fotografavau kryžių, pakelės smūtkelių, koplytėlių (daugiausiai Žemaitijoje), nežinau, ar visa tai dar išlikę. Bet 1968-aisiais patekau į KGB nemalonę, ir nemažai tų nuotraukų buvo konfiskuota. Ačiū Dievui, man liko negatyvai, tai kai grįžau iš lagerio, aš iš tų negatyvų vėl pasidariau nuotraukas. Vėliau, kai prasidėjo Atgimimas, kažkiek fotografavau Sąjūdį (visus renginius, demonstracijas ir t. t.). Ir dabar fotografuoju kai kuriuos renginius, pavyzdžiui, šiemet vyko jau šeštasis mūsų (su Vykintu Vaitkevičium priešaky) įkurto Laisvės kovotojų įamžintojų sąjūdžio sąskrydis, ten susirenka nemažai akademinio jaunimo, kurie domisi pokario istorija ir su kuriais galima gana įdomiai ir atvirai ta tema pasišnekėti.

Daug bendrauju su buvusiais partizanais, ryšininkais, rėmėjais ir taip toliau. Jei tokio likimo žmonės atveria savo dūšią, tie prisiminimai jiems būna labai skaudūs, todėl jie jaudina ir mane. Kartais net naktimis negaliu užmigti, nes į sąmonę būna įkritę kokio nors žmogaus pasakojimai, išgyvenimai, vis galvoju, ar jis taip, ar anaip galėjo pasielgti, ir panašiai. Stengiuosi jų atsiminimus užrašyti daugmaž pažodžiui, popieriniame variante tik šiek tiek pataisau stilių, bet noriu, kad kiekvieno žmogaus pasakojimas išliktų autentiškas, be jokių padailinimų ar literatūrinių pagražinimų.