Mes lošiam preferansą, tokį smetonišką variantą (preferanso yra labai daug atmainų – tas pats žaidimas, bet skiriasi taškų skaičiavimas). Yra taisyklės, jas išmoksti ir žaidi, bet jeigu žaidi blogai (visai primityviai), tai tavęs nepriims į normalią kompaniją, nes neįdomu.

Mes žaidžiam keturiese. Tai standartinė sudėtis. Ta pačia sudėtimi žaidžiam gal dešimt metų, o gal jau ir dvidešimt – nesuskaičiuosi. Galima žaisti ir trise, net dviese, bet tada visiškai neįdomu. Palyginus su kitais kortų žaidimais preferansas yra sudėtingas, bet tai ne šachmatai, ir jis tikrai neprilygsta bridžui. Yra niuansų, bet ne velniai žino kas. Anksčiau, pamenu, žaisdavom ilgai. Mano rekordas – apie šešiolika valandų prie stalo, bet daugiau tokių žygdarbių nebedarau. Žaisdami biškį vynelio pagurkšnojam, vos vos, nes negali atsipalaiduot, turi neprarast budrumo. Žaisdami kalbamės beveik vien apie žaidimą. Prie kortų stalo ne vieta filosofuoti (negali per daug nuklysti į lankas), užtenka tradicinių preferanso žaidėjų posakių. Kiekvieną savo laimėjimą ar pralaimėjimą įsirašau į specialų sąsiuvinį, o metų pabaigoje pasitikrinu rezultatus. Kai žaisdavom dažniau, geriausiais metais esu laimėjęs septynis šimtus litų. Dabar rezultatai sukasi apie penkiasdešimt eurų (plius-minus). Jeigu per vieną žaidimą laimi dvidešimt eurų, jau neblogai. Vieną kartą patyriau žiaurią nesėkmę – pralošiau daugiau kaip pusantro šimto eurų. Tai buvo išskirtinis žaidimas – nesisekė, ir buvau labai blogos formos, be savitvardos (nervai nelaikė, ir korta nėjo). Bet, aišku, taip žaisti negalima. Žaisti preferansą ne iš pinigų – neįdomu, visiškai neįmanoma. Jeigu darai klaidų, tai tau turi skaudėti. O jeigu neskauda ir gali rizikuoti, – neįdomu. Visada turi labai gerai pasverti: rizikuoti ar ne.