Šitas lėktuvas darytas pagal amerikiečio konstruktoriaus 1929 metų brėžinius. Daug kas šiais laikais jį gamina, bet kad būtų Lietuvoj – dar negirdėjau. Tai apžvalgos lėktuvėlis, su juo prieš keletą savaičių jau skridau. Jis labai lengvas, atlaidus klaidoms, paprastas skristi. Jo sparno profilis išlenktas, greičiai maži. Įmanoma jį pasigaminti, nors, aišku, yra ką veikti.

Jis jau retro, senovinis, tuoj jam bus šimtas metų. Dariausi dėl to, kad norėjau skristi, o nebuvo kuo. Lėktuvus gaminti tikrai nėra paprasta, tai ne mano sugebėjimams, ne mano galvai, bet pajutau tokį vidinį impulsą ir supratau, kad nebegaliu nedaryt. Tada pasakiau sau bei kitiems: statysiu lėktuvą. Statyk, statyk, statyk... Pradėjau nuo brėžinių, tariausi ir su statytojais, dar internetas pilnas informacijos. Po biškį, po biškį rinkau ją iš visur, ir – yra, kas yra – šiandien jisai skrenda.

Čia darbai jau dešimt metų tęsiasi. Reikėjo ir pakilimo taką pasilygint, ir angaro nebuvo. Dar reikėjo pinigų uždirbt, po užsienius važinėt, todėl dešimt metų ir užtruko. Jis dar iki galo nepabaigtas – dar kapoto nėra, dar nedažytas, tik gruntuotas, bet jau buvo pakilęs. Jau nuo pernai metų aš skraidau palei žemę, iki penkių metrų aukščio. O prieš mėnesį jau valandą buvau ore, aplink aerodromą skraidžiau. Tai va.

Čia visur medis, jisai – medinukas. Ir liemuo, ir sparnai – visur medis. Kai pradėjau statyt, nuėjau pas stalių lentų. Stalius, kaimynas Deimantas, sako: jeigu mano dilės skris, tai dovanosiu. Tai po dešimties metų skrenda jo dilės.

Iš viršaus – tokia medžiaga, penkis kartus uždažyta specialiu laku. Drobė, o gruntas – su sidabriniais milteliais. Atrodo kaip metalas, o iš tikrųjų čia gruntas. Žmona žiemą ėmė iš lentynos rogutes ir pradūrė ją kiaurai. Aš tada dirbau Norvegijoj, tai bijojo man sakyt. Bet užklijavau, apdažysiu, ir viskas bus gerai.

Turėjau katiną, vardu Knycas (taip vadinama lėktuvo sparno detalė, va, tie trikampiukai, kurie sujungia medines lyštveles). Man jį padovanojo vaikų sklandymo aerodrome, tai padariau dėžutę, į kurią jisai mielai įlįsdavo, ir norėjau jį skraidinti, bet kol dešimt metų jį stačiau, Knycas neišgyveno. Tai kai pirmą kartą kilau, pasiėmiau tokią medinę kaimyno karvutę Meironą (pagal Meironis, kur karves plukdo), tai ji skrido šitoj dėžėj... Čia daug ką galima susidėt, jinai gana gili.

Jeigu būna žemi debesys, tai metam visus darbus, kad galėtume po debesis panardyt. Jūs neįsivaizduojat, koks jausmas. Įskrendi ir vartaisi. Tai va.

Gal jau prieš dešimt metų chebra susibūrė ir nori atstatyti tuos senuosius lietuviškus lėktuvus. Apie dešimt vyrų susibūrėm ir ne tik atstatinėjam lėktuvus, bet ir tą laikmetį atkuriam – uniformas pagal nuotraukas pasisiuvom. Medinukas ANBO-2 jau atstatytas, skraido Pociūnuose. Dabar ANBO-3 ruošiasi – po visą Lietuvą gaminam, kas ką galim.

Jeigu atsimenat istoriją, kai rusai okupavo Lietuvą, jie Antaną Gustaitį Maskvoj sušaudė, o lėktuvus sudegino – naudojo juos kaip taikinius, kad lietuvių aviacijos nebūtų. Ir viskas dingo, tik ANBO-1 kažkaip stebuklingai liko. Jis buvo paslėptas, dabar – muziejuje.

O ANBO-2 jau skrenda, ir tos uniformos yra... A. Smetonos dvare būna šventė – Smetoninės, tai suvažiuojam, apsirengiam. Ir visokie retro šokiai būna, panelės su skrybelaitėm. Gera pabūt tam laike. Galėtume ir su lėktuvais suskrist, bet meras dar nebaigė nusileidimo tako įrengti.