Taip sutapo, kad klubas gimė vasario mėnesį, tai mes prisiminėme, kad 1270 metais, taip pat vasario 16-tą, kunigaikštis Traidenis kovėsi prieš Ordiną Karusės kautynėse, prie dabartinės Estijos, ant ledo. Pagalvojom, kad norim patirti, kaip tie protėviai ant ledo galėjo jaustis. Tada buvo užšalusi Baltija, dabar ji nebeužšąla, tai sugalvojom ta proga prasieiti per marias ir pasiekti jūrą. Kartais pavykdavo ją pamatyt, o kartais nepavykdavo, nes marios neužšąlę iki galo. Yra tekę ir per traškančius ledus bėgti. Kartais iš viso marios nebūna užšalę, tai tiktai pamariu einam... Tad šitą žygį kartojam jau kelinti metai.

Aišku, mes tų žygių turim labai daug. Va, sausio mėnesį jau aštuntus metus ėjome prie Sauserių piliakalnio. Žygiuoja vis ta pati mūsų bendruomenė – stengiamės ta senąja tradicijos dvasia gyventi visais metų laikais. Nemažai senosios istorijos klubų dalyvauja tik festivaliuose, o mūsų veikla nukreipta ne į išorę – bandome suvokti, kaip galėjo tas protėvis jaustis, kokie buvo jo pojūčiai.

Juk galėčiau batus impregnuoti kokiu nors šiuolaikiniu, vandens nepraleidžiančiu skysčiu, arba pasivilkti po apačia kokius termo rūbus – juk iš išorės niekas to nepastebės … Bet man rūpi, ką jautė tas protėvis kokiam XIII amžiuj: užlipi ant ledo, jauti, kaip slysta batai, ir galvoji: kaip jie galėjo kautis ir kiek jie galėjo nueiti? Ir kaip toks ėjimas vargina.

Būna ir kitokių žygių. Drevernoj stovi (dabar ant kranto ištrauktas) laivas, tai plaukiam ir laivu, arba sėdame ant žirgų. Nes teoriškai supranti vienaip, o kai pats užlipi ant žirgo, tada ir pradedi galvoti, kur skydą dėti, kaip tą ietį laikyti, – visokie niuansai atsiskleidžia. Būna žygių su kelių naktų nakvynėmis – žiemą, vasarą, rudenį. Aišku, pamatę fotografijas ant sniego, žmonės galvoja: kaip jiems čia šalta. O iš tiesų baisiausia pavasarį ir rudenį, kai būni visas šlapias, ir malkos rūksta… Tada nieko nebesinori. Tai dėl tų pojūčių mes iš esmės viską ir darom.

Mūsų klubas užsiima būtent šio krašto – kuršių genties – rekonstrukcija. Atkuriam tiek drabužius, tiek daiktus, tiek kovos būdus. Kaunamės, treniruojamės, bandom atrasti, kaip jie turėjo kautis. Mes, pavyzdžiui, niekada nenaudojam jokių apsaugų (kaip latviai, lenkai), esame ir dantų netekę, bet ir tai susiję su pojūčių paieškom: kai išeini į kovą ir žinai, kad neturi jokių apsaugų, gimsta ir baimė, ir adrenalinas, ir agresija… Taip pat ir žygyje.

Dar mes švenčiame tradicines šventes. Tai vėl susiję su pojūčiu, kaip jos turėjo būti švenčiamos. Pavyzdžiui, nemažai neopagoniškų organizacijų susirenka ant kokio piliakalnio, susideda akmenų, užkuria ugnį ir pamini šventę. Bet šventes ne minėti reikia, jas reikia švęsti. Seniau žmonės ir išgerdavo, nebuvo jie tokie romantiški, mąslūs barzdočiai. Būdavo ir prisigeria, ir susimuša, ir visokių nesąmonių įvyksta (kažkas paištvirkauja ir nusikeikia). Dabar atrodo, jeigu esi su etnografiniais ar istoriniais rūbais, tai negali būt išgėręs, negali būt agresyvus, negali būt kažkoks, tik dainuoti...

Jau nebetenkina tas stereotipinis senovinės Lietuvos vaizdas: drobiniais marškiniais vilkintis jaunuolis glosto žirgelį ir fone skamba kokio ansamblio „Lietuva“ įrašas, kur, atseit, kaimo bobos dainuoja. Na nebūdavo visi taip surepetavę. Tas perdėtas romantizavimas paskatino išbandyti, kaip buvo iš tikrųjų. Ir mes pradėjom taip gyventi. Ir jau keliolika metų taip gyvenam, ir vaikai jau tuo ritmu auginami. Klube yra apie 15–20 suaugusių ir dar kokie devyni vaikai.

O dabar esame šešiese. Vienas stato antrąjį laivą Kėdainiams, kiti – kas kur.