Siuvu VIII amžiaus kuršių drabužius, remdamasi artimiausių kaimynų – skandinavų, danų radiniais, kadangi jie daugiausia bendravo su kuršiais. Lietuvoje tekstilės radiniai yra taip sunykę, kad iš jų neįmanoma nustatyti drabužio fasono, bet iš esmės mados nesikeitė iki XIII amžiaus. Rekonstrukcinius drabužius siuvu su žalvarine adata, pagaminta pagal archeologinį radinį. Adatų randama daug kur, daugiausia geležinių, bet jų smaigaliai labai greitai nulūžta. Žalvarinės – lankstesnės ir tarnauja ilgiau. Turiu sermėgą, kurios medžiagą nusiaudžiau pati. Norėjau pažiūrėt, kaip tai daroma, ir ar labai sudėtinga. Namudinio audimo medžiaga dažnai labai greitai ỹra, sunku ją būna sugaudyt, o kai pati išaudžiu, žinau, kaip tas siūlas eina, kaip siūlę pakreipt. Visos mano siūlės yra pagal latvių ir lietuvių radinius. Latviai dar senais laikais yra išleidę knygą apie VIII–XI amžių kuršius, ir estai turi kažką panašaus. Neseniai siuvau sermėgą pagal radinį iš Danijos. Susisiekiau su danais, jie man nufotografavo tas siūles, ir atkūriau lygiai taip, kaip buvo. Radiniai dažnai būna sulopyti, negražūs, kažkas gali būti ne vietoj susiūta, bet siūlės – idealios. Tuo tie drabužiai ypatingi, nors gali atrodyti kaip koks skuduras.

Dažniausiai būna išlikę patys storiausi audiniai (vilnoniai). Mes, pavyzdžiui, neturime nė vieno lininio radinio (tarp papuošalų randama tik siūlų fragmentų), bet tikėtina, kad jie galėjo būti ir lininiai, nors skandinavai jokiu būdu nepripažįsta, kad būta ir lino, jie mano, kad naudota tik vilna. Buvome Lofoteno vikingų muziejuje, ten rodžiau savo rekonstruotus drabužius, tai jie negavo pirmos vietos tik todėl, kad buvo lininiai. Sako, netinka pagal amžių, linas atsirado tik vėlesniais amžiais. Aišku, sunku ir mums kažką įrodyti, nes radinių nėra. Tiesiog interpretuojame, pritaikome dabarčiai. Šiaip lininiai audiniai labai geri, ypač vasarą. Kita vertus, Lietuvoje buvo auginamos vien šiurkščiavilnės avys, drabužių, išsaustų iš jų vilnos, tiesiog neįmanoma nešioti, net ir tais laikais žmonės turėjo po jais kažką pasivilkti (Joniškio rajone yra vienas ūkis, kuriame auginamos senosios lietuviškos avys, mes iš jų perkame audinius, iš kurių siuvame viršutinius rekonstrukcinius drabužius). Lietuvoje rasta vos viena kita merino avis iš to laiko, o Skandinavijoje jų pasitaiko neretai. Tad pas mus drabužius iš merino vilnos audinių galbūt siūdavo nebent diduomenės vaikams.

Tais laikais moterys neturėjo jokių apatinių, todėl aš manau, kad po viršutine gražia suknele būdavo dar ir kita, guldamos ją nusirengdavo ir miegodavo su ta apatine. Jei ji buvo plono lino, tai galėjo būti vos ne permatoma, todėl ant viršaus būtinai reikėjo dar vienos suknelės.