Mona verpstuks – iš archeologinių radinių, akmenielis, iš gintara padaryts, ir iš žalvare padaryts skrituliuks su skylut vidurie. Tai ons yr svarėlis, kuris par vidurį pagaliuka doud mums teik svorio, kad mes anuo galem sukti kap vilkieli (dažniausiai ans sukasi palei saulę). Tap iš koudelia, iškarštuos vilnas suverpam siūlą. Tada su tuo pat verpstuku, sukdami atbulom, galem iš dviejų suverptų siūlų padaryt dviguba stipriesnį – susukta. Ir tada jau esam pasiruošę diet į staklis.

Anei, kap sakiau, galėtų būti patys prabangiausi – iš gintara, tadu būtų akmenini( kažkas ne taip, nesuvokiu prasmės V. R.). Molini turėti neapsimok, nes ons lab dažn nukrent unt žemi (nutrūkst siūls i nukrent) i sudūžt. Bet yr i moliniu. Je turiam baltus siūlus, galem nusidažyt. Anus turem išplaut (bet ne per daug nuplaut), tada turem susirinkti įvairiausiu žolių. Jeigu, sakykem, pasiimsem cibulaiškį (cibulių lukštų), padarysiam laba laba stipri koncentratą ir i anū, kartu su druskom, įmerksem baltus siūlus, gausem graži geltuona spalva. Gavę graži geltuona spalva (jau yr tvėrti, geri tėj siūla, jau perplauti keletą kartų, jau su tas dažas, su viskou), mes anus pakabinam unt staklių. Stakles yr ne tep, kap mes įsivaizdoujam, ka atsisied močiuteli, tėn kažkū myniuo su kuojom, kažkuokias tuos šaudyklis šauda i, vat, audas medžiaga. Tada būtų pakabintos anuos: yr didelis kvadrats, riems toks. Ir ons būtom pasukams viršou su vuolu, įtempams akmenimis apatiuo. Ta vat, tas siulielis, uns būtom įtempts nu viršaus i apačį. Audam iš viršaus (apatio yr svoris) i, kada mes jau nuaudam teik, keik galem, viel susukam i vuolą viršou, i vėl apačiuo yr tei akmenis – anei itemp tou siūlu. Nu i va, tep po biški, po biški keliaunam tas centimetras i, vat, audam.

Aš buvau vikinginiam muziejou Lafotenūs, tin anei tor atkūrę viskuo, i viskou gal žmonis pačiupiniet. Yr tena i staklis padaryts tep, kap priklaus. Ten keturis motriškas tris mienesius kekvienu deinu verpi tokiu, vat, verpstuku. Priverpiem siūlu, susukuom, nudažiem, kap ir priklausi, tuom vikinginiem technologijuom. Paskiau sudiejom i staklis ir galiejom nuausti pusės metra ploti, keturių metrų ilgi medžiaga. Jau iš tuoki gabala jau gal kažkuoki drabuži padaryt. Nu, vyra kelnės, muotrėška suknia gal padaryt. Bet rek laba, laba daug laika tokiam dalykou, nes laba, laba liets yr tas verpėms – mums reikieji keturių-pėnkių mienesiu, ka mes nuaustumiem medžiagos (da net nebuvuom pabaigie medžiagos aust, mani, deja, tek išvažiout). Nier tep, kap daba pas mumis, ka nueje i Maximų – nusipirka.

Tas verpėms yr lėtiesnis, negu kalvaratu - verpima rateliu (verpima ratelis jau būt Viduramžes atsiradis, o kada any i cechus susijungi, tada jau visa industrija atsiradus). Bet Artimuosiūs Rytūs, i Azijes pose, ta tina galėtom pamatyti netgi verpstuka be tuo skritulele – yr verpama unt šlauneis, sukams siūls unt šlauneis. Da nepabandiau tuos technologijs, bet reiktū pabandyt, nes tikriausia tas unt šlauneis yr pats seniausis. Tada atsirond pagalėlis, tada atsirond svarielis unt pagalėle, i, galų gali, viskas išsivysta I kalvaratą, o kada kalvaratou pridedi mechanizmą, jau turi i industrijis revoliucija. Tai va. Nu ir tep po biškį, po biškį mes išrundinėjam naujus dalykus, bet verpims i audims yr tei dalyka, kurie nesikeiti jau dešimtims tūkstontių metų. Mes neišraduom tuokį išgavima? būda, kuris pakeistų tou audimą: ons kap I buva tuoks pats trisdešimt tūkstant metų, toks ir daba tebie. Siūlus, kada aš susiverpu, susisuku iš dviejų į veiną. Austi gali iš veiną siūlą, bet jeigu nori su adata nert (neneru su virbalas, neru su adat), ta rek, kad būtu iš dviejų siūlielių susukts veins tvirts siūls. Tada mes pasiimam kaulinį adatą su didesne skylele, tina įsiver siūls, i mes su tou adata darom mazgą, bet anou iki gal neužtraukam, i gaunas kilpeli (ka užtraukam mazgų, jis pasidara laba mažs). I tas kilpeles sujungi, mes gaunam seniausis smulkiuosios tekstėles gavima būda, kuokį aš tik žinau. Seniausis daba žinomas žekis (kojinis) būtom dviejų su pusi tūkstonti metų senoma. Anous yr spalvuotas – įvairiausių spalvų tinai idieta, nes visi atgalele, visi likę siūlele gal būti sunerti su adata. Ta adatas tas nierims yr laba patuogus, kada rek paskutinius siūlelius sugaudyt. Kadangi tėik ilga verpi, tėik daug daža ir laba daug investouji i tus siūlus, tu nuori kekvein tou centimetrą išnaudot. Ta su adata gali sunerti i pirštinis, ant žeima – kepuris, i viskū kitkū. Tai vat būtū ta smulkioji tekstilė: su kauliniem, mediniem adatuom gal dėrbti, svarbu, kad an būt didesni, kad an būt buka ir tėlptų įverti tas siūls, tas didielis. Nu i vat. Tokias vat žekes apsimuovus, vaike maunas i odinius batus ir žėim nesušal. Nu, tai va.

Tus pačius siūlus gal jousts aust, su kaladeliem. Kaladeli būtų plokštelė su keturiom skyliem kampūs. Ir i kekveiną skylele isivierus po siūlą (turint dvi kaladelis – jau aštuoni siūlele), jau gal padaryti joust. Ir jousta gal daryti įvairiausių raštu. Galema turėti i dvi tas kaladėlis, galema šešias, dešimt. Joustos buva du su puse centimetra, tep maždaug. Gal anū i platiesnių bova, bet mes radinių neturem. Tai iš tų patių siūlų, anus kada susiverpi, nusidaža ir viskuo kitkuo pasiruoši, ta gali sava neprabangį drabužį, su ta jousta apsisiovis, papuošt eš karta ir parodyt, pakelt sava statusą visuomenie. Viskam, kam mes naudojam siūlus, viskam mes paruošam siūlus su verpstukas. Nu, ti va.