Prisimenu senam kalendoriuj tokį apsakymą: vaiks ant keluko statė smėlio pilį. Ir parvažiuoj jo tėvas su draugu advokatu – nepamatė, tiesiai par tų pilį, sugrovė, tas vaiks dūdas paleido. I rėkti: „Mano pilis, mano pilis!“ Tas advokats siūla saldainių, – nieka, rėk vaiks. Paskui praėje daug metų, vėl atvažiuoji tas advokats pas tuo sava drauga ūkininka. Tas jau užaugęs jaunuolis, Taduka vardu. „Nu, Taduka, kaip tu gyveni, ką veiki?“ „A, daba jaunimo organizaciją turim.“ „O,– saka, – ar eisma smėlia pilių statyt?“ „A, – saka, – mažas i kvailas buvau.“ Po kelių metų vėl atvažiuoji tas advokats, jau susenęs, pas tuo sava drauga, o tas Tadukas jau ūkininks. Vėl jau girias: „Ten ūky tiek i tiek visko.“ „O kaip, – saka, – su jaunimo, a bedirbi ką?“ „Ai ne, kvailas buvau, užsiėmiau ne tuo, kuo reikėjo.“ Ant galų gala senis Tadas jau sėd prie pečiaus, jau suk ražončių, o tas advokats senasis jau po kryžium, jau kaulai sudūlėji. Nu ir įbėga anūks. „Seneli, – saka, – einam pažiūrėti, jau javus kul, kviečių devynis aruodus pripylė – da vis nebaig kultis.“ „Na, vaikeli, – saka, – daba musek neisiu.“ „Bet einam, – saka, – tu unksčiau kaip džiaugdavais, kai užaugdava daug derliaus.“ „A, ne, anūkėli, kvailas buvau, – saka, – girdavaus.“ Tada tas anūks saka: „Tai gal i tėtis kvailas yra?“ „Ne, nekvailas, bet tu bėk, vaikeli, pas mamą, gal būsi reikalings.“ I senis Tadas toliau suka ražončių. Žodžiu, kas praėja, tas durnyste buv, tik ateity kažkas bus.

Taip ir kraštotyrine darba – iš atstuma didelia gal ir ne kažkas gali atrodyt, tikta tas, kas jau surinkta, tie daiktai, eksponatai, – jau anys nebeprapuls, i kitų tokių nebus jau.

Nuo 1969 metų pradžia musėk buvo. Pirma akmenis ronkiojau. Prisimenu, kolūkio valdyba net svarstė, agronoms toks buva, saka: „Draugai, ar galim taip švaistytis akmenim, juk tai yra statybinė medžiaga.“ Nors paskui, už poros metų, pats vieną mano akmenį nudžiovė, parsivežė į sava namus... Po akmenų, jau melioracija kada vyko, graudavo tas sodybas, ten daiktų atlikdava ir mesdava juos lauku (į gyvenvietę nėr kur parsivežt), nu tai prasidėja tas rinkims. Ir žmona pagelbėdavo, paskui vaiks priauga, tai eidavom sykiu.

Pati pradžia buvo, musėk, kai kolūkyje elektriku dirbau: einu į fermą (da žiemos metu tumsu buva), kažkas po kojoms užkliūva. Pasilenkiu, pakilnoju – pinigų maišelis plastmasinis pripilts. Mokykla rinkdava tuos pinigus, supratau, kad kažkas pagava, nešės i pametė. Aš parnešęs išskleidžiau, atsirinkau visų po vieną pinigiuką, o visus kitus sąžininga vėl atidaviau mokyklai, – tai tie pinigiukai, rasti ir atrinkti, jau buvo kolekcijos rinkimo pradžia.

Vokietlauky, už Skaudvilės, užeinu į vieną sodybą (nu, jau prieš kokį trisdešimt metų), senuks toks iš didelia krešia degtukų dėžutes kūrena – met į pečių. Tos dėžutės caro laikų, vokiškos, lietuviškos. Sakau: „Tėvuk, palik muni, į muziejų atiduosim.“ „Vaikeli, kur buva prieš pusę valandos? Aš untrą krešį baigiu iškūrenti.“ Jaunystėj iš tų dėžikių jo seserys sulipydavo rėmukus paveiksliuku įdėt. Jam reik krešių, o ne tų dėžučių, tai, kas lika, atidave muni (geriau jau būt nepasakęs: „Tik sukūrenau...“). Da biškiuka lika, ir koplytėlę da parsivežiau sulipytą, ant sienas pakabyt.

Kitąkart radau ant viškaus tabokai pjauti mašinką, tokią savadarbę. Įdomi. Tas žmogus žiūri: „Kur tu tokį šūdą daba dėsi?“ Sakau: „Įdomi yra.“ Pradėjau pasakoti, kad ta mašinka savo darbo i vertinga, tai jis paėmęs vėl ant viškaus užmetė. Sak: „Tiek metų gulėje, i da tegu paguli.“ Vienu žodžiu, supratau, kad par daug nėra ko girt, jeigu kų nori gaut. Tokių negrįžtama prarastų daiktų daug.

Kita moteriškė, Grybaitė tokia, Ona, atneš pamatinę jaujos kerčios ronstą – atpjautą kerčę pamatinę. Ten kryžius toks iškalts, i įdėta grabnyčia, žvakutė prie numirėlio deginama. Kai statydava namą, įdėdavo tą grabnyčią ir pašventindava tą namą – kad apsaugotų nuo velnio, nuo perkūnijos (nepakeliui nė su perkūnija, nė su velniu, nors čia yra priešingybės...). Sako: „Visokius šūdus renki, gal tokia da neturi.“ I neturėjau tokia, nėjo niekur rasti. Muziejuj daba kai pamatau tą kaladę padėtą, vis atsimenu tą Grybaitę Oną, kad pati atnešė.

1972 m. buvau viską surinkęs apie mažąją architektūrą Upynos apylinkėse, o daba tik vienetai likę, visa kita jau sunykę... Daba pakeliui stojas nauji paminklai. Šilalės rajone ypač daug paminklų pastatyta partizanų žuvimo vietose. Yra išleista ir visų tų paminklų knygutė – valstybiniu mastu jau aniej suregistruoti, sutvarkyti. Anksčiau dar Šetkus Kazimiers, mokytojas Vytogaloj buva, tai bendra rinkdavom žinias apie partizanus. Kai kas jau patalpinta knygoj apie Šilalės kraštą. Da daba su mamyte turim tikslą atspausdinti „Aušrelės“ būrio partizanų biografijas (jau surinkta, tereik atspausdinti).

„Aušrelė“ veikė Tauragė, Skaudvilė, Laukuva, tam va trikampy. Bene 76 vyra buva tam būrely, visi aprašyti, tik knygose tos biografijos labai trumpos, o kada renki medžiagą tiesiog iš žmonių lūpų, daug daugiau papasakodava. Turiu nufotografavęs ir jų žuvimo vietas, kur jau čia aplinkui žinomos, ir aplinkybės žuvimo aprašytos. Viens buva likis gyvs, Leonas Laurinskis. Ilgokai ans išsilaikė (nuo 1946 metų iki 1952-ųjų išpartizanava), buvo sužeists ir dar tris metus slapstėsi, nu i, aišku, paskui jį suėmė, į kalėjimą... Bet jis gyvs parėja. Jau pasimirė, Tauragė.

Nu daba visą mėnesį paukščiukus jau čiupinėju [drožiu– red. past.]. Lankytojų daba jau kaip i nėra, žiemą tik viens kits ateina.