Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, rinkau pašto ženklus. O dar šalia namų buvo filatelijos parduotuvė, tai ten nubėgdavai ir iš ryto, ir grįždamas iš mokyklos, Tad viskas prasidėjo nuo filatelijos. Ilgainiui, pasiblaškęs po įvairias šalis, apsistojau ties senąja Lietuva, ties Lietuvos pašto istorija. Dažniausiai kyla klausimas, kaip traktuoti, kas yra Lietuva. Vieni Lietuvą tapatina su LDK, kiti – su tarpukario valstybe ir taip toliau. Mano kriterijus buvo labai paprastas – man Lietuva yra viskas, kas nuo amžių priklausė dabartinei jos teritorijai, paprastai kalbant, dabartinė Lietuvos teritorija (per pašto prizmę) susideda iš Klaipėdos krašto, priklausiusio Vokietijai, iš Užnemunės, kuri buvo sudėtinė Lenkijos karalystės dalis, beveik iki Pirmojo pasaulinio karo gyvenusi pagal Napoleono kodeksą, ir iš likusios dalies – Rusijos imperijos Vilniaus ir Kauno gubernijų. Įdomiausias klausimas – Palanga. Pagal pašto administraciją, Palanga priklausė Kuršui, bet buvo Kauno gubernijoje. Mano interesai baigiasi sulig Stalino mirtimi, nes dar iki 1950-ųjų buvo naudojami tarpukario Lietuvos antspaudai. Tokie mano kriterijai. Be pašto ženklų, jų atmainų, aš taip renku jų projektus, dailininkų piešinius, konkursinius darbus. Esu dalyvavęs parodose ir už tradicinę filateliją esu gavęs pakankamai aukštų apdovanojimų. O pirmoji Pašto istorijos pasaulinė paroda, kurioje teko dalyvauti, vyko 1990-aisiais Londone. Ten rodžiau Vilniaus pašto antspaudus iki 1939 metų. Dėl suprantamų priežasčių pats tuo metu nuvykti į Londoną negalėjau, o vėliau lankiausi ne vienoje parodoje.

Sakau, kad tai yra antrasis mano darbas: visą gyvenimą dirbau dviem etatais – oficialų darbą ir filatelinį. Filatelija yra labai gera meditacijos forma, ji padeda labai greitai atsijungti nuo darbinių problemų: pasinėręs į malonų užsiėmimą, per penketą minučių atsidūri kitam pasauly. Gyvenimas keičiasi, ir kai kas sako, kad filatelija – mirštantis hobis, bet aš girdėjau tokias kalbas jau prieš trisdešimt metų, ir kolkas niekas nemiršta. Lietuvos pašto istorija labai įdomu domėtis vien dėl to, kad lietuviai buvo labai neraštinga tauta. Kai nuvažiuodavau į įvairiose šalyse rengiamas muges, atnešdavo kokią batų dėžę Baltijos šalių laiškų, atvirlaiškių, ir beveik pusę jos turinio sudarydavo latviška korespondencija, panašiai – estiškos, o lietuviškos tebuvo kokie trys-keturi procentai. Deja, tai yra faktas. Galime sakyti, kad Lietuvoj vyko karas, vienokie ar kitokie kataklizmai, bet visa tai buvo ir Estijoj bei Latvijoj. Aišku, ir archyvavimo kultūra Lietuvoje buvo prastoka. Kuršo krašte su dokumentais buvo elgiamasi žymiai pagarbiau, nei Lietuvoje, kur vyravo rusiška anarchija – viską naikindavo, naudojo prakuroms, nesaugojo jokių šeimos archyvų… Susidomėjimas Lietuvos pašto istorija yra pakankamai didelis, ir jei tik rinkoje pasirodo koks nors retesnis egzempliorius, dėl jo vyksta didelė kova. Ir nebūtinai tik tarp lietuvių. Žinot, labai nuobodu rinkti tai, kas jau aprašyta, o čia – nepažintos žemės, daug atradimo džiaugsmo. Aišku, daugelis koncentruojasi į tarpukarį, nes tai labai aiškus laikotarpis ir pakankamai lengva rinkti, o aš noriu aprėpti ir kitus istorinius laikotarpius, tad tenka konkuruoti su rusais, lenkais, vokiečiais. Nelengva. Yra keli kolekcijos pildymo būdai. Reikia nuolat sekti, kas vyksta aukcionuose. Reikia pavartyti specializuotą literatūrą. O jeigu rinkinius papildai, turi naujai įsigytus egzempliorius vienaip ar kitaip klasifikuoti, nes kitaip nerasi, nežinosi, ką turi. Aš jau kokius dvidešimt metų įsigytus daiktus nuskenuoju ir patalpinu į jiems skirtas vietas skaitmeniniame kataloge. Daug laiko atima eksponatų ruošimas parodai. Eksponatais aš vadinu 80 A4 formato lapų rinkinį, kuris turi būti aprašytas, sudėliotas. Dar būna ženklų arba daiktų studijavimas. Klaidų ieškai, peržiūri. Žmogui būdinga, kad jis savyje kaupia informaciją. Ir ką tu matei žiūrėdamas į tuos pačius daiktus prieš dešimt metų, dabar tu juos matai kitaip. Nes per tą laiką sužinojai kažką naujo, kažko tada nepastebėjai. Todėl karts nuo karto reikia peržiūrėti. Pavyzdžiui, dabar aš ruošiuosi dalyvaut parodoj ir pradedu visiškai naują rinkinį eksponavimui – Lietuvos pašto tinklo vystymas 1918-20 metais. Pati pradžia. Yra darbo. Neri tenai ir esi kitam pasauly. Jeigu koncentruočiausi vien į unikumus, nepapasakočiau pasakojimo, būtų tik atskiri egzempliorai, artefaktai. Bet jeigu parodoje nori parodyti rinkinį, o geras rinkinys prilygsta disertacijai, tai turi per filatelinius dokumentus papasakoti istoriją. O tą istoriją reikia žinoti, surinkti krūvą faktų, aprašyti juos taip, kad žiuri nariai per penkias minutes susidarytų vaizdą, suprastų reta čia ar ne, kad įvertintų daugybe įvairių aspektų. O kokie balai, toks ir medalis. Tai turi galvoti ir apie pateikimo kokybę. Yra daug filatelistų, kurie nesiryžta padaryti rinkinio parodai. Mūsų nėra labai daug. Dėl įvairių priežasčių. Vieni neturi patirties, kiti neturi pinigų, treti – gebėjimų. Deja, šitas hobis nėra pigus jeigu nori kažką rimtesnio nuveikti. Ir dar reikia skirti laiko domėtis, studijuoti. Dabartinis trisdešimtmetis nelabai to laiko tiek turi. Kita vertus tokie hobiai lyg tam tikros priklausomybės, ligos. Vieno žmogaus tu nepriversi kuo nors domėtis, o kitų negali atitraukt, tokių kaip aš. Jeigu žmogus turi tą kolekcionavimo, domėjimosi, smalsumo, kaupimo bacilą, tai ji gali pasireikšti bet kaip – gali rinkti monetas, pašto ženklus ar dar ką nors. Kažkada aristokratai tais dalykais domėjosi. Aišku, toks užsiėmimas ugdo tvarkos pojūtį, sisteminimo įgūdžius. Todėl vokiečiams labai būdinga kolekcionuoti, nes jie tvarkingi žmonės. Nieko nepadarysi.