Iš tikrųjų nelabai žinau, kaip viskas prasidėjo, kodėl aš taip pasinėriau į knygas, nes vaikystėje taip smarkiai jomis nesidomėjau. Atsimenu, kai buvau mažas, gal penktoj-šeštoj klasėj, mokytoja uždavė klausimą, kokia, mūsų manymu, knygų ateitis. Ir aš tada gana drąsiai tėškiau, kad jos tikriausiai nunyks, nes atėjo naujos medijos, ir dabar mes visi žiūrim televizorių. Paskui atsirado kompiuteris, internetas, ir atrodė, kad knygų nebereikia, bet aš skaitau vis daugiau. Nemenkas ir humanitarinių studijų vaidmuo, ten buvo įdomu, mane kabino, lietė sielos gelmes, kita vertus, nuo mažens žinojau, kad noriu eiti į mokslus. Ir dar vienas dalykas, kuris man asmeniškai atrodo labai svarbus, o gal net pats svarbiausias – mano giminėje visi skaitė, buvo tokia tradicija. Mano tėtis buvo matematikos mokytojas, ir jo tėtis, mano senelis, buvo mokytojas, o prosenelis buvo advokatas. Jisai turėjo didelę teisinę biblioteką, kurią sovietmečiu mano močiutė slėpė palėpėje. Mano proprosenelis Raseinių rajone buvo raštininku dar tais laikais, kai Lietuvoje raštingų žmonių tebuvo trisdešimt procentų.Tai kažkokiu būdu ir man įskiepijo pagarbą knygai. Nors buvau veikiamas ir savosios kartos, kuri labai džiaugėsi naujosiomis technologijos ir į knygą žvelgė kaip į pasenusią mediją. Kita vertus, knygos nedingsta taip lengvai, kaip skaitmeniniai kompiuterio failai, jas tik gaisras gali sunaikinti. Be to, knygoje greičiau susirandi informaciją, nei kelių valandų vaizdo įraše. Pagaliau, ir visos kitos medijos prasidėjo nuo knygos – jos negalėjo atsirasti iš nieko.

Jeigu žvelgsime į filosofijos, mokslo istoriją, matysime, kad visi didieji mąstytojai turėjo savo mokytojus. Aristotelį išugdė Platonas, Platoną išugdė Sokratas, Sokratą – jo pirmtakai,ikisokratikai. Jų bendravimas ilgainiui virsdavo susirašinėjimu, tad išmintis buvo perduodama ir raštu – knygos tame procese visada dalyvavo. Knygos nėra vien žinių komplektas, iš jų sužinau, kokiais būdais tos žinios gali būti perduodamos, taip pat susipažįstu su autoriaus pozicija, mąstymo būdu – autorius tampa ir pašnekovu, ir įkvėpėju.O iš knygų perimtos žinios tampa ir mano patirties dalimi, jas permąstęs galiu aptarti su kitais. Tad knyga yra įrankis, padedantis pažinti pasaulį, pamatyti jį vis kitu kampu. Todėl kai dabar knygos urmu išmetamos į šiukšliadėžes arba atiduodamos perdirbti, man tai yra barbarybė, ir aš bandau jas išsaugoti, pavyzdžiui, surinkdamas, supirkdamas turguose– kiekvieną savaitgalį vykstu į Kauno bagažinių turgų ir perku ten knygas už centus. Parsinešu namo ir tas, kurias randu padėtas ant konteinerio, ir iš bibliotekų susirenku atiduodamas knygas, tad mano namuose jų jau pridėta ir po stalais, ir ant spintų, ir lovos viduj, – visur. Žmonai, aišku, tai galvos skausmas, bet... aš jaučiuosi lyg būčiau kultūros ciklo dalis: tos knygos sutvarkomos ir paliekamos mano sūnui arba jo vaikams, t.y. ateinančioms kartoms. Daug jų aš ir perskaitau. Skaitau labai įvairias knygas, kas šauna į galvą ar papuola po ranka: nuo spaudos draudimo laikų maldaknygių iki medicinos ar pedagogikos knygų, istorijos, grožinės literatūros, karo metų memuarų. Visko labai daug. Tai darau dėl savęs, nes man įvairių tekstų skaitymas yra tarsi savikūra, dvasios tobulinimas. Vien savo sritimi besidomintis žmogus ir lieka vienos srities specialistu, o pasaulis yra didelis. Nors aš negaliu jo viso apkeliauti, bet galiu skaityti – tiek apie tolimus kraštus, tiek apie žmogaus organizmo gelmes ir t. t. Mėgstu skaityti ir tarpukario ar ankstyvojo sovietmečio spaudą, mokslines, filosofines knygas, taip pat klasiką: skaitau M. Bulgakovą, F. Dostojevskį, L. Tolstojų... Yra knygų, kurios man padarė labai didelę įtaką. Labai daug laiko, kurį galėtume skirti skaitymui, mes iššvaistome, tad aš skaitau ir važiuodamas, ir eidamas gatve, taip pat prieš miegą...

Iki kokių 25 metų užsiiminėjau visokiais ekstremaliais sportais–važinėjau riedlente, dariau visokius triukus, tad vaikystėje praktiškai kiekvieną vasarą tekdavo pabūti su gipsu, vienokiu ar kitokiu(abi kojos buvo gipsuotos po kokius penkis kartus). Tuo metu man reikėdavo kažkuo užsiimti, tai, atsimenu, kažkurią vasarą skaičiau „Tarptautinių žodžių žodyną“, visus žodžius iš eilės, skaičiau ir enciklopedijas (man įdomesnius straipsnius), ten radau žodžių ir dalykų, kurių mano šeimoje niekas neminėjo.

Žinau, kad žmonių, kurie renka knygas, yra ir daugiau, bet aš jų nepažįstu. Žinau, kad yra tokių knygų kolekcionierių klubas, o Vidmanto Staniulio knygynasKaune – vienintelis senovinių knygų knygynas Lietuvoje. Ir universitete yra mėgstančių tokius dalykus. Taip aš ir žmoną susiradau. Mes abu baigėm filosofijos studijas ir nettuokėmės, davėme priesaiką,padėję rankas ant Imanuelio Kanto „Grynojo proto kritikos“, sakydami: „Tepadeda man sveikas protas“.