Tai vienintelis gyvenimo būdas, sudarantis sąlygas penkias dienas per savaitę neiti į darbą ir neturėti savaitgalių. Nes kiekviena diena yra šeštadienis! Iš tokio gyvenimo būdo šiek tiek, sakykim, simboliškai, ir užsidirbu. Bet dabar jau tas verslas užsidaro.

Šiaip aš noriu išplaukti kur nors toliau, trims ketveriems metams. Ir, aišku, sugrįžti. Visi, kas leidosi į dvejų metų kelionę, labai gailėjosi, kad per trumpai keliavo.

Yra unikalių personažų. Pavyzdžiui, toks Saulius: nusipirko Havajuose jachtą ir vietos „Senukuose“ – žiburėlį su saulės baterija. Jo principas – jachta turi būti medinė, ir variklis nebūtinas, nes jis nieko apie jį nesupranta. Tai iš Havajų jis nuplaukė į Australiją – kažkaip sėkmingai peršoko koralinį rifą. O Australijoj sutiko tokią šeimą, bernioką su australiete mergaite ir mažu vaiku, ir juos parplukdė iki Indijos. Paskui jis per keletą metų su dukra ir viena ar dviem jos draugėm nuvarė į Brazilijos džiungles, įlindo ten kažkur į Amazonę – du šimtus mylių prieš srovę, po to grįžo atgal ir savo jachtą padovanojo kažkokiam pakeliui sutiktam prancūzui. Dabar gyvena moliniame name Vilkaviškio rajone ir bando pats užsiauginti maisto. Nepaprastai gražus žmogus.

Aš vienas neplaukčiau, žinai, biškį per sunku vienam. Nors dabar tiek informacijos, ir orų prognozės tokios tikslios, kad galima viskam pasiruošti. Andrius Varnas per dviejus metus apiplaukė pasaulį. Jis mėgsta kartot, kad visi kelionėje ruošiasi audroms, o labiausiai kenčia nuo štilių. Audra yra diskomfortas, bet ji trunka ribotą laiką, gali ištverti, o štilis – nežinai, kada baigsis, jis veikia kitaip. Visi nori paruošti jachtą, kad būtų stipri, kad laikytų, o bevėjystė…

Savo jachtą laikau Mingėj.