Buriavimas man – pagrindinis būdas pažinti pasaulį. Nors ir be jo daug visko buvo. Užaugau ant upės kranto Šilutėj. Mano giminėj nebuvo nei jūrininkų, nei upeivių, nei valtininkų. Mano mama į Šilutę pabėgo nuo persekiojimo, ten slapstėsi. O paskui tėtis grįžo iš Vorkutos, iš anglių kasyklos sanatorijos, pasistatė namelį šalia upės. Mes su broliu ir kitais vaikais susiradom valtelę, paskui dėdės lentpjūvės mechanikai parūpino varikliuką nuo traktoriaus, pritaisėm veleną, sraigtą ir su ta valtele iš pradžių po Šyšą iki Nemuno plaukiojom, o kai man buvo keturiolika, nuplaukėm ir iki marių, iki švyturio.

Kai studijavau, prasidėjo kelionės po Sovietų Sąjungą, tranzavimas. Žiemą – į Taliną, į Leningradą, o vasarą – į Pietus, į Gruziją, Armėniją. Dviese su Šarūnu Laužiku Vidurinę Aziją išmaišėm. Pusantro mėnesio keliavom, pamatėm pasaulio. Dabar būtų sudėtinga ten apsilankyti. Kai grįžom, daug kas mūsų nepažino, nes buvom išbadėję – su šimtu rublių dviese išvažiavom. Sėdim Taškente su trim rubliais ir sukam galvas, kaip iki Maskvos nusigauti…

Visą laiką norėjosi keliauti, o sovietmečiu su jachta tik po Kuršių marias teplaukiosi. Pasidarėm ir vieną, ir kitą, o išlįsti į jūrą – jokių šansų. Visą laiką svajojau apie jūrą, bet žinojau, kad įstoti studijuoti neturiu jokių galimybių, nes tėvų biografija tokia, ir aš pats jau mokyklos laikais sėdėjęs saugume, studijų laikais – Kaune sėdėjęs, ir dėl Kalantos įvykių sėdėjau – už viską sodino. Penkioliką parų Šilutėj gavau už pieno gėrimą. Šyšos kilpoje buvo toks vokiškas parkas, ir ten stovėjo paviljonas, irgi nuo vokiečių laikų. Tame paviljone vykdavo šokiai. Tais laikais visi ten gerdavo, daužydavo vienas kitam snukius. O mes, tokie roko muzikos klausytojai, pacifistai, prie hipių, sugalvojom, kad reikia nustebint publiką. Šalia gyveno klasiokės mama, laikė karvę. Paėmiau iš jos tris litrus pieno, nupirkau standartinių šešiakampių stiklinių, nuėjom į tuos šokius, ir kai prasidėjo gėrimas, aš visiems pasiūliau pieno. Visi juokiasi, išgėrė tą pieną, į dūdą negavau. Bet kitą dieną prie namų pjaunu dalgiu žolę – ateina du milicininkai ir išsiveda mane į skyrių. Ten išklausinėjo, ar tikrai aš šokiuose visus pienu vaišinau. Prisipažinau ir gavau penkioliką parų už smulkų chuliganizmą. Per Šilutę gal kokius 500 metrų iki teismo vedė du milicininkai. Tai čia jau trečią kartą sėdėjau. O pirmas kartas buvo už Jimį Hendrixą (tada dvi paras išlaikė). Pasimirė Hendrixas, suorganizavau visą savo XI klasę, kad ateitų į pamokas apsirengę juodai. Per trečią pamoką ateina saugumiečiai, išsiveda. Mėgom tuos bajerius daryti.

Ir tos kelionės. Vasarą – su dviračiais. Dešimtoj klasėj nuvažiuojam į Rusnę, paprašom, kad su valtim perkeltų į kitą krantą, į Kaliningrado sritį, ir važiuojam ten iki Slavsko, nuo Slavsko iki Sovetsko, Tilžės, tada iki Ragainės, ta pilis graži dar buvo, ir paskui atgal. Labai gražus medžiais apsodintas kelias, per Luizės tiltą – į Panemunę, Pagėgius ir namo. Labai anksti rytą išvažiuoji, o temstant grįžti. Viskas, ką matėm, nors per daug į galvas neimdami, vis tiek pamažu smegeninėse kraudavosi.

Studijuoti iš pirmo karto neįstojau, nors visus egzaminus išlaikiau penketais. Charakteristika buvo nekokia: ne komjaunuolis ir nevisuomeniškas. Atsimenu, grįžau neįstojęs į Šilutę, tėvas pamatė, perpyko ir tą pačią naktį išvažiavo autobusu į Vilnių pas Sniečkų. Jis prie jo nepriėjo, bet, matyt, Centro Komitete pakėlė labai didelį šaršalą. Tada į KPI mane priėmė. Tokia sistema buvo.

Mūsų klasėj iš vienuolikos bernų tik du buvo komjaunuoliai. Bet ir tie du į mūsų klasę atėjo jau būdami komjaunuoliais. O iš mūsiškių nė vienas taip ir neįstojo. Aš komjaunuoliu tapau tik Kaliningrado jūrų mokyklos penktam kurse – galvojau, jeigu įstosiu, gal gausiu užsienio vizą, bet vis tiek nedavė, šikniai.

Po dviejų metų studijų buvau Kaukaze – ar Suchumyje, ar Batumyje, ir pavogė mano piniginę su studento bilietu, o tai studentui buvo didelis turtas. Grįžau į Lietuvą po visų kelionių, nuėjau naujo bilieto ir pamačiau skelbimą, kad galima stoti į Kaliningrado aukštąją jūrų inžinerinę mokyklą, yra trys vietos. Iškart nuėjau į dekanatą ir parašiau pareiškimą. Tada perėjau medicininį patikrinimą, man davė visus popierius ir pasiuntė į Kaliningradą. Nuvažiavau. Kadangi buvau su siuntimu iš Lietuvos, niekas ten netikrino biografijos. Po trečio kurso reikėjo eiti į praktiką, dirbti žvejybiniame laive mechaniku-motoristu, pildžiau anketą dėl vizos, bet, aišku, vizos negavau.

Į jūrą išplaukiau tik nepriklausomybės laikais, kai atsidarė sienos. Tada turėjau mažą 6,5 metrų jachtą ir keturiese išplaukėm į Norvegiją. Iš pradžių iki Bornholmo, paskui iki Švedijos ir į Norvegiją, pas tokį buriuotoją. Grįždami atgal dar sugalvojom į Vokietiją užsukti. Užsukom, nors dar vizų reikėjo. Ir į Lenkiją užsukom. Išėjo dviejų mėnesių kelionė. Ir viskas, po to kiekvienais metais: jūra, jūra, jūra... Vaikai atsirado – išmokiau buriuot, tai dabar abu mano vaikai buriuoja, o dukra apskritai metė architektūrą, darbą ir gyvena iš buriavimo. Ir anūkas jau gyvena jachtoje. Dabar Karibuose buvo. Ji netekėjusi, bet keturiolika metų gyvena su basku. Su manim aplink pasaulį plaukė tas baskas.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais su žmona ir vaikais nusprendėm apkeliauti Baltijos šalis senu moskvičiuku. Važiavom iki Latvijos, Estijos, visur sustodami. Taline apsistojom Piritos olimpinio centro viešbutėlyje. Žmona su vaikais tramvajumi važiuodavo į Talino centrą pasivaikščiot, o aš eidavau į Piritos jachtklubą pažiūrėt. Ten pamačiau metalinę jachtą, apie dešimties metrų, su Suomijos vėliava. Ir nieko joje nėra. Tai aš prie jos ir iš vieno galo, ir iš kito... Turėjau „Smeną“, tai kokias tris juosteles išfotografavau. Atėjo sargas, paprašiau leisti į tą jachtą įlipti, leido, pasakė, kad jau visą savaitę savininkas nesirodo, geria, matyt, Taline, arba pas mergas. Apžiūrėjau ir pamačiau, kad padaromas dalykas, ne stebuklai. Aš tuo metu dirbau Kintų žuvininkystės ūkyje vyr. inžinieriumi, turėjau reikalų su metalu, tai man neatrodė kažkoks kosmosas, tiktai projekto reikėjo. Susiradau vokietį projekto autorių, o tas mielai sutiko už 5 000 markių projektą parduoti. Patys suprantat, kuo baigėsi... Beliko kreiptis į Leningrado projektuotojus – ten buvo vienintelė Sovietų Sąjungoje jachtų statykla. Su jais sutariau, kad perdarys kokį tipinį projektą pagal mano pageidavimus. Įsidėjau lašinių, rūkytos žuvies ir išvažiavau pas juos. Nuvažiavęs dar vietoje nusipirkau gero konjako ir nuėjau pas senuką konstruktorių Čaikiną į namus. Tai jis man per mėnesį padarė projektą. Jam sumokėjau 300 rublių. Pats korpuso virinti nesiryžau, kreipiausi į Klaipėdos laivų statyklas, bet jie užlenkė tokias kainas, kad niekaip... Tai galvojau galvojau ir atsiminiau, kad Tilžėje yra nuo vokiečių laikų likusi laivų statyklėlė. Jie statė baržas, marioms žvejybinius laivukus, kažkokius karinius katerius. Nuvažiavau į Tilžę, ir jie apsiėmė. Suvirino korpusą už 250 dolerių – per tris mėnesius suvirino laivą. Važiuodavau moskvičiumi pas juos kas savaitę ir veždavau po kokius penkis litrus samagono. Tai ten manęs penktadieniais visi laukdavo: nuo direktoriaus iki sargo – Andriuša prijedet su samagonu ir rūkyta žuvimi. Tai taip ta jachta atsirado. Kai nuleido į vandenį, žvejybiniu botu nuplaukiau į Tilžę, naktį prisikabinau ir parsivilkau į Ventę. Paskui atsiplukdžiau iki namų, pasidariau virš jos stogą ir pradėjau tą jachtą įrenginėt. Trejus metus dirbau. Viską dariau pats. Ir stiebą, ir šviną lydžiau kyliui, – visus darbus. Padariau. Kitos išeities nebuvo. Nusipirkt pinigų neturėjau.

Su ja išmaišiau visą Baltiją. Kiekvieną vasarą, visur, visur: ir Suomijos įlanka, ir Peterburgas, nors ir užknisa ten tie pasieniečiai... Botnijos įlanką iki pat galo išmaišiau, visus tuos archipelagus. Ir visą laiką galvodavau apie tolimesnį kelią, nes laivas iš tikrųjų buvo galingas, stiprus, galintis plaukti toliau.

Sovietiniais laikais buvo tokie knygynai „Draugystė”. Juose būdavo lenkiškų knygų. O mano baba buvo šliachta nuo Kėdainių, kalbėjo lenkiškai, nors mokėjo ir lietuviškai, tai ir aš lenkiškai supratau. O tuose knygynuose buvo labai daug lenkų knygų apie buriavimą, keliones – turiu namuose tų knygų apie pusantro metro. Tai vis pakalbėdavom, nors tėvas sake: nei tu plauksi, nei ką. Bet kai vaikai užaugo, baigė mokslus, sakau – viskas, dabar aš plaukiu. Sūnus pasijuokė, o dukra – ji tuomet jau dirbo architekte Barselonoj – pasakė, kad plauks kartu. Tada metus ruošėmės, susipirkom aparatūrą, daugiau pasidarbavau Baltijos jūroj, plukdžiau norinčius pigiai patekti į Stokholmą ar Kopenhagą, užsidirbau ir viskas – išplaukiau.

Sunkiausia yra atsirišt nuo krantinės. Visiems sakau: imkit ir plaukit, dabar ne kosmosas, kuo toliau, tuo lengviau, daugiau elektronikos, informacijos. Ir vienas gali plaukti – yra automatinės sistemos. Aš ir planavau vienas plaukti, tik dukra prisiprašė – ji nuo dvylikos metų ištisai su manimi jūroje. Kai dukra, tai ir baskas kartu. O jis išvis nebuvo sėdėjęs jachtoj. Tai po šiai dienai užsidirba iš buriavimo, turi kapitono laipsnį, plukdo turistus po visą pasaulį. Aišku, tėvai keikiasi – vieną vaiką teturi.

Aš esu kitokio lygio plaukikas, negu tie iš „Ambersailo“ ar panašių jachtų. Jos daugiau sportinės, o mano plaukiojimas – valkatiškas, noriu pamatyti pasaulį. Bet kuri iš aplankytų 44 šalių yra išnaršyta kaip reikiant. Susipažinom su žmonėmis, bendravom su kitais buriuotojais.

Liepos pabaigoje išplaukiau ir po dviejų metų, rugpjūčio mėnesį, grįžau.

Net tais laikais, kai nebuvo jokių internetų, jokių knygų, jokio radijo ryšio, Kolumbas keturis kartus kirto Atlantą. Ir mirė ant kranto – nepaskendo. Visą laiką išplaukdavo rudenį ir ramiai nuplaukdavo iki Karibų paplėšikaut. Jis žinojo, kad tuo metų laiku vėjas stabiliai pučia į tą pusę ir galima pavėjui ramiai nuplaukt. Ir žinojo, kad gegužės pabaigoje–birželio pradžioje reiks išplaukti. Tad grįždavo namo Kalėdoms. Jei jau tais laikais jis tiek žinojo, tai dabar informacijos – tik atsirink. Įžymusis lenkų buriuotojas Jaworskis, pravarde Kuba, yra parašęs knygą „Kaip apiplaukti pasaulį be audrų“. Joje surašyti visi pagrindiniai maršrutai palankiomis oro sąlygomis. Pavyzdžiui, jei iš Panamos kanalo eini į Ramujį vandenyną, tai turi išlįsti iš kanalo ne vėliau, kaip pirmą kovo savaitę. Ir bus tau geri orai. Ir visam pasaulyje taip: atėjo laikas – plauk, pražiopsojai, pavėlavai – lauk pusę metų kitos progos. Jeigu ketini plaukti aplink pasaulį, pavyzdžiui, dvejus metus, turi preciziškai laikytis atitinkamo grafiko. Jei ketverius – ketverių metų grafiko. Turi būti tinkamu laiku tinkamoj vietoj, ir jokio štormo tikrai negausi. Nebent norėtum pažaisti rusišką ruletę. Vienas anglas dabar statinėje plaukia per Atlantą. Maisto įsidėjo ir plaukia. Ir pasieks jis tuos Karibus, nes tinkamu laiku išplaukė.

Plaukiant aplink pasaulį reikia paisyti ne tik oro sąlygų, bet ir politinių dalykų. Mes įplaukėm į Arabijos jūrą šalia Somalio – ten tas sąsiauris, Piratų alėja. Tai dar būdami Tailande per radijo ryšį susitarėm 27 jachtos, kad ateinam į Omaną konkrečiu metu, ir visi per tą alėją plaukiame kartu. Vienas iš to mūsų konvojaus buvo britų karo laivyno atsargos karininkas. Jis susisiekė su britų karo laivynu, o kariniai laivai tuo metu ten saugojo didžiuosius tanklaivius, ir sutarė, kad pasaugos ir mus. Naktimis mes matydavome tų laivų šviesas. Jie tiesiogiai mūsų nelydėjo, bet visą laiką buvo netoliese, radijo ryšio zonoje. Jeigu ataka, iškart būtų prisistatę. Tai tokie geopolitiniai dalykai su oru nesusiję. Ar, pavyzdžiui, Jemenas. Tada mes atplaukėm į Adeną – tai apleistas, aišku, bet fantastiškas miestas, buvusi anglų kolonija, o dabar ten karas, ir niekur nesustosi. Arba kai išlindom į Viduržemio jūrą, labai norėjau aplankyt Libiją, Bengazį, bet tada ten dar buvo Kadafis, ir vienas amerikietis buriuotojas man pasakė: jei tu ten užeisi, tai nebeišeisi, jachtą tai tikrai konfiskuos.

Polinezijoj, Markizų salose – mes toj įlankoj esam stovėję – metai po mūsų vokietį suvalgė žmogėdra. Tas vokietis nusisamdė vietinį gidą lipti į kalną pažiūrėt krioklių. Žmona liko jachtoj, o vokiečio nėra. Ji valtele išsikėlė į krantą – mato, gidas vaikščioja. Klausia, kur jos vyras. Gidas sako – ten liko. Tada ji kreipėsi į policiją, ta prispaudė gidą ir rado kalnuose laužavietę ir vokiečio kauliukus apgraužtus. Suvalgytas buvo. Tai tokie dalykai nuo oro nepriklauso.

Sustojome Vanuatu, kaip visada, išsinuomavom mašiną, ir prisiplakė dar tokios dvi australės. Mašina su vairuotoju ir gidu – didelė tokia, minivenas. Ir mes po tą salą dvi dienas keliaujame, su nakvyne mažam hostelyje. Važinėjamės po kalnus ir aš klausinėju gido, kaip tą žmogieną valgyti. O jis sako: „ne, mes dabar žmonių nevalgom. Na, nebent kalnuose liūčių sezono metu koks vaikas suserga, tai mes jį suvalgom, nes vistiek mirs. Ir ką tu jam gali pasakyti? Reikia nesusirgti. Tokie XXI amžiuje reikalai.

Horno rage visą laiką pučia vėjai, bet dėl to ir iškastas Panamos kanalas. Gali plaukti per jį, o gali ir per Horno ragą. Elementaru.