Kamišibai yra teatras, atsiradęs Japonijoje XIII a., o gal ir anksčiau. Vienuoliai nupaišydavo su vienuolynais susijusias istorijas ir paskui jas pasakodavo, rodydami tuos paveikslėlius. Pažodžiui, kamišibai reiškia popierinį arba popieriaus teatrą. Yra tokia speciali dėžutė, į kurią sudedamos ant atskirų popieriaus lapų pieštos istorijos, o pasakotojas traukia vieną lapą po kito, ir rodo tarsi filmą. Labai paprastas būdas rodyti iliustruotas istorijas. Ta piešinių dėžutė Japonijoje turi tam tikrą formatą, o aš naudoju A3. Tiesiog tokio formato popieriaus mums daug lengviau įsigyti. Japonai sutiko su tokia modifikacija. Japonijoje kamišibai buvo ypač populiarus sunkmečiu, tarp 20-tų ir 50-tų praėjusio amžiaus metų. Tad, galima sakyti, kad šiuolaikinis kamišibai tuoj švęs šimto metų jubiliejų.

Yra įkurta tarptautinė kamišibai asociacija, kuri organizuoja tarptautinius seminarus, visokius renginius. Aš esu jos narė ir jaučiuosi laiminga, skleisdama tą paprastą pasakojimo būdą, be jokių didelių efektų. Mačiau, kaip vaikai sustingsta ir žiūri tuos paveikslėlius, ir jiems daugiau nieko nereikia. Kitas dalykas – žiūrovų įtraukimas į kūrybinį procesą. Kai žiūrovai įsijaučia į pasakojamą istoriją, jai pasibaigus, jie gali ir patys tęsti – kažką daryti, piešti, pasakoti.

Ta kamišibai dėžutė yra labai universali. Ji susideda iš kelių dalių: į vidinę ertmę įdedami lapai su paveikslėliais, ir ji uždaroma durelėmis, kurių atidarymas, prieš pradedant pasakojimą,yra savotiškas įžanginis ritualas. Dar, pradėdamas pasakojimą, pasakotojas garsiai taukši specialiomis medinėmis kaladėlėmis ir kviečia ateiti arčiau, nes tuoj bus papasakota nepaprasta istorija. Krizės metais pasakotojai pas žiūrovus dažniausiai važiuodavo dviračiais, prie kurių būdavo pritvirtintos kamišibai dėžutės. Jie važiuodavo iš kaimo į kaimą ar iš kaimo į miestą ir, pasistatę tas dėžutes kur nors parkuose, skleisdavo tą žinią.

Dabar Japonijoje – kamišibai renesansas. Jie leidžia be galo daug įvairiausių istorijų (aš, tiesa, turiu ir italų išleistą dvidešimt vieno paveikslėlio istoriją apie kamišibai žmogų). Žodžiu, grįžtama prie minties, kad giliausios esmės slypi paprastume.

Kamišibai yra labai prasmingas dalykas, taip galima kurti tikrus stebuklus: ne tik rodant leidyklų išleistas istorijas, bet ir skatinant žmones (ne tik vaikus) kažką pasidaryti patiems. Su kamišibai dėžute galima rodyti ir šešėlių teatrą. Tereikia vietoj piešinio įdėti kalkinį popierių, ir iš juodo kartono pasidaryti figūrų ant pagaliukų. Dabar artėja Kalėdos, galima žodžiais užrašyt linkėjimus ir, pavyzdžiui, rodyti juos šeimai. Esmė – įtraukti žmones į kūrybinį procesą ir, svarbiausia, išmokyti klausytis.

Kamišibai pasakotojai nėra aktoriai. Jiems net nepatartina kažkaip keisti balsą ar pernelyg maivytis, tiesiog reikia gerai jausti kiekvieno paveikslėlio esmę ir paprastai ją papasakoti. Jeigu pasakotojas įsijaučia, tai įsijaučia ir publika. Šiandien pati tai patyriau Žaislų muziejuje.

Moku septynias kalbas, bet japonų – dar ne.