Aš esu VšĮ „Katino svajonė“ direktorės pavaduotoja. Mūsų prieglaudoje – tik katinukai. Čia jų turime apie septyniasdešimt, ir dar pas globėjus yra visi mažiukai. Prieglaudoje mažiukai neišgyvena – jais reikia specialiai rūpintis. Mes dirbam savanoriškai, aukojam savo laiką, lėšas, – viską darom pačios. Pas mus atsiduria žmonių rastos, sužalotos, į užsienį išvykusiųjų katės. Paskui mes jas dovanojam norintiems laikyti savo namuose. Ženklinam, sterilizuojam (jau didesnis katinukas atiduodamas sutvarkytas).

Čia jiems gerai. Turi savo lovytes, gultukus, šilta. Tarpusavy bendrauja, o jeigu nesutinka, išskirstom, ir jie kažkur susiranda savo vietą (turim penkias patalpas). Visi globotiniai – su vardais, bet visus juos gal tik direktorė atsimena. Man biškelį sudėtinga visus atsiminti.

Girdim visokių atsiliepimų: vieni pritaria mūsų veiklai, kiti pasišaipo, bet didžioji dalis žmonių yra geranoriški. Kiemuose labai daug bendraujam su moterimis, kurios šeria kates. Stengiamės padėti, sterilizuoti jų globotines. Sterilizuojam ir didelėse gamyklų teritorijose gyvenančias kates. Vien „Nemuno“ teritorijoj aštuoniolika pagavom (viena jas gaudžiau: kai daug žmonių, sudėtinga, nes tos katytės laukinės, bėga). Turi pasistatyt gaudykles ir ramiai susigaudyt, negąsdint, kad nestresuotų. Jeigu jos visiškai laukinės, tai sterilizavę paleidžiam atgal, kur gyveno. Mažiukų buvo aštuoni, tai jie visi atvažiavo pas mus į prieglaudą ir jau visi išdovanoti. Vieną iš paskiausių vykdėm projektą Raseinių rajone. Nuomavomės mobiliąją veterinariją, samdėm du veterinarus ir tiesiog ten, vietoj, visą parą gaudėm: iš viso trisdešimt trys katinai ir katės buvo sutvarkyti.

Laukinukams žiemai statom putplasčio namelius. Ir šėrėjoms duodam. Tai peržiemoja užuovėjoj. Bet yra žmonių, kurie tuos namelius sulaužo ir išmeta. Tai yra didžiausia problema.

Vienas personažas buvo rastas Klaipėdoj – katinas išmušta akyte. Tą katiną vilnietė moteris užvežė mums į Kauną. Mes čia jį laikėm, gydėm, bet tas katinas buvo piktas, puldavo kojas. Paskui vyrukas jį išsivežė į Zarasus, į sodybą, bet neilgai jis ten pabuvo, pabėgo. Nukeliavo į Ignaliną, susirado vietą, kur šeriamos katytės, ir ten sėkmingai gyveno. Paskui susirgo, jį prižiūrinti moteris vežiojo į Vilnių gydyti, tai dar ir mes kažkokią dalį pinigėlių mokėjom už jo gydymą – juk buvęs mūsų katinas! O dabar moteris jį paėmė į namus, toj pačioj Ignalinoj. Tai tokia istorija. Apkeliavo visą Lietuvą toks Miaukis.