Mūsų dienomis su jidiš siejami visokie kursai, įvairi kita veikla, bet jidiš kalba ten nekalbama. Dažniausiai viskas, kas susiję su jidiš kultūra, vyksta lietuviškai, angliškai, prancūziškai, hebrajiškai. Tai labai gerai, bet mano taktika kitokia. Kur pasaulyje bebūčiau, siekiu sukurti nors šiek tiek erdvės gyvajai jidiš kalbai. Mūsų jidiš kalbos grupė maža, bet labai glaudi. Mes gyvename netekčių laikais, netenkame karo metais gyvenusių žmonių, bet pritraukiame šiek tiek jaunimo, kuris iš tiesų nori kalbėti, skaityti, ir rašyti jidiš kalba. Taip ir atsirado tas mažas skaitymo ratelis. Kartą per savaitę Rytų Europoje, Baltijos šalyje, Lietuvoje, Vilniuje, įvairios patirties, įvairių įsitikinimų (tai neturi jokios reikšmės) žmonės susirenka mažame ratelyje pasikalbėti apie literatūrą ir apie tai, ką kiekvieną savaitę būna perskaitę. Kadangi skaitymai vyksta Vilniuje, daug skaitinių yra iš tarpukario Vilniaus. Pavyzdžiui, kiekvieną savaitę mes pradedame skaitydami kokį nors to meto laikraštį. Pavyzdžiui, praeitą savaitę skaitėm žinutę, kaip žydas izvozčikas (vežikas) netyčia botagu užkirto lenkui balagulai (karutininkui). Tai nutiko Raugyklos ir Pylimo gatvių sankryžoje. Visi žino, apie kokią vietą tame 1929 metų pranešime kalbama. Taip kiekvienas iš mūsų susipažįsta su to meto kasdienybe. Mes pradedame skaitymus nuo senų laikraščių – jie grąžina anų laikų gyvenimą.

Labai rūpestingai žiūrime, kad laikraščiai būtų visų įmanomų politinių ir religinių pakraipų – ortodoksų, sionistų, antisionistų, t.y. užtikriname įvairovę. Šį trečiadienį skaitysime tik Kauno laikraščius, kadangi Hajanas Bergmanas, kuris jau daug metų pas mus atvyksta iš Kauno, papriekaištavo: „Kas tas Vilnius-švilnius?“ Yra du skirtingų pakraipų Kauno laikraščiai (vienas buvo leidžiamas sionistų, o kitas – socialdemokratų, ir jie aršiai kovojo tarpusavy), tai abu ir skaitysim.

Mano metodas padeda išsaugoti bent nedidelę gyvosios jidiš kalbos erdvę. Šią veiklą pradėjau išsyk (tą pačią savaitę), kai 1999-ųjų rugsėjį čia atvykau. Iki tol 18 metų tą patį dariau Oksforde (ten buvo skaitymų ketvirtadieniai, o čia – trečiadieniai). Svarbi ir simbolinė-praktinė mūsų kassavaitinių susitikimų prasmė – šiais laikais visi esame labai užsiėmę ir negalime tokiems dalykas skirti laiko, kada tik panorėję, todėl pasakiau, kad jidiš skaitymai vyks trečiadienio vakarą, ir taškas – ateikite. Tie trečiadieniai kartais įgyja ir tarptautinį atspalvį: vieną savaitę prisijungė 10 naujų žmonių iš Amerikos. Jie susidomėjo, nors apie jidiš mažai tebuvo girdėję. O po pusvalandžio atrodė, kad jie visi moka skaityti (ir ne tik skaityti) jidiš kalba. Mūsų būrelis telkia norinčius prisiliesti prie žydiško pasaulio – kalbos, literatūros, kultūros – apeinant politiką. Aš apie politiką nekalbu, kiekvienas po to gali politikuoti kavinėje, bet tik ne čia.

Kiekvieną savaitę pas mus ateidavo ir mano buvusi studentė Jolanta Mickutė, kuri studijavo doktorantūroje Amerikoje. Nežinau, kuo ji dabar užsiima, bet žinau, kad dirba Vilniuje. Ateina visokių įvairios patirties žmonių. Daug kas čia vyksta ne akademiniu lygiu (jokių kreditų), bet viskas tik jidiš kalba, jokia kita. Iš pradžių mes net skirdavome baudas už kiekvieną ne jidiš žodį, bet ilgainiui šita tradicija kažkaip pasimiršo.

Prieš keletą metų mums dar pavyko prisikviesti puikių jidiš kalbos mokovų, deja, mūsų laikais jau nebegalime tikėtis jų sutikti. Tai buvo neįtikėtinos pamokos.

Mūsų ratelis – tai vieta, kur jidiš gali laisvai skleistis ne kaip muziejinis eksponatas, o kaip gyva kalba, iš lūpų į lūpas. Įdomu, kad dabar mus aplanko daug žmonių iš Izraelio, kurie dažniausiai nevertina jidiš kalbos, bet tai yra juos masinanti egzotika. Jie ateina ir staiga prisimena, kad labai daug ką yra girdėję iš savo senelių. Yra dar du lankytojų tipai – nežydai, keliaujantys po Baltijos šalis ir norintys susipažinti su kuo daugiau vietinių kultūrų, ir žydai ultraortodoksai, ypač iš Izraelio, atvykę religiniais sumetimais, dažniausiai pasimelsti prie Gaono kapo. Jų santykis su jidiš skirtingas, bet kai jie prie mūsų prisijungia, pradeda kalbėti ta pačia kalba. Paprastai tai būna jauni žmonės, įdomi grupė, hebrajų kalba dar vadinama litaim – lietuviai. Jie yra ultraortodoksai, dabar dažniausiai kalbantys hebrajiškai, bet aš visada stengiuosi jiems išaiškinti, kad be jidiš jie praranda tapatybę ir tampa dar viena dabartine bendruomene, kaip ir daugelis kitų. Su jais ginčytis sunku, jie ne iš šio pasaulio, bet jie ateina pas mus, ir mes jais džiaugiamės.