Mano senelis buvo didelis mechanikas. Dar kai žmonės su žagrėmis arė, jis jau plūgą buvo padaręs. Mane labai stebinęs jo gaminys buvo didžiulis ratas, labai meniškai padarytas, su pedalais, – ruošėsi pasigamint dviratį.

Man sakydavo, kad atsigimiau ne į tėtį, o į tą senelį. Pamenu tokią detalę: liepė man kiaules ganyt, o aš jau ėjau į trečią pradinės mokyklos skyrių ir matydavau vitrinose mašinėles, kurios kainavo dešimt litų. Tai nusprendžiau pats tokią pasidaryti. Pradėjau daryt tą mašinėlę (virtuvėj buvo varstotas), o kad būtų įdomesnė, sugalvojau prie užpakalinio veleno su išpjovom pritvirtinti tokią detalę, o priekyje – plunksnelę (kad ta plunksnelė kabintųsi į tą detalę, ir, sukant, girdėtųsi tarškesys). Ganau kiaules ir tempiu tą mašinėlę. Pro šalį iš karšyklos važiavo žmogus. Sustojo, palauk, sako, kas čia taip tarška? Pakėlė tą mano mašinėlę, pasukiojo: gerą tėtį, sako, turi. Sakau, aš pats padariau, ne tėtis. Jis mane nužvelgė nuo galvos iki kojų, po to spustelėjo koja tą mašinėlę – niekas nesulūžo. Nu, sako, būsi geras meistras. Tai buvo mano pirmasis pakrikštijimas.

Kai mokiausi gimnazijoj, organizavau aviamodelininkų būrelį. Gavau varstotą, ir po pamokų gamindavom aviamodelius. Iš aeroklubo gaudavome gumos varikliams, brėžinių. Aš pats pagaminau tokį didelį modelį, ir kai grįžau per atostogas į Renavą, tėvas su broliais norėjo, kad parodyčiau, kaip jis skrenda. Užlipom ant kalvos, paleidau, o tas modelis pasuko į ganyklą, kur ganėsi arkliai. Du jauni eržiliukai taip išsigando, kad nudaužė grandines ir nurūko. Buvau labai patenkintas, kad mano lėktuvėlis išbaidė arklius.

Įdomiausi nutikimai man buvo Vokietijoje. Mūsų ūkis buvo 60 hektarų, pagalvojau, kad į Sibirą bildins be kalbos. Labai mamos gailėjaus, tad nusprendžiau, kad jeigu tarnausiu kariuomenėj ir po karo liksiu gyvas, gal ir neveš į tą Sibirą. Išėjau į kariuomenę ir pakliuvau į automatininkų dalinį. Kai jau mus susiruošė vežt į frontą, būdamas 1,75 m ūgio, tesvėriau 41 kilogramą. Ir visi mes buvom tokie sukūdę, subuvę. Medicininės komisijos daktarai tokių į frontą neleido. Sako, išeisit su visa ekipuote, saulelė pašildys, ir bumpt visi ant šono. Tai mus pasiuntė į sveikstančiųjų batalioną. Ten mes tik išeidavom parūkyt ir vėl ant narų gulim. Ir maistas buvo neblogas. Taip karo pabaigos ir sulaukėm. Buvo mitingas, nuėjom, išklausėm, ir tada mums pasakė, kad iš mūsų suformuota trofėjininkų divizija. Tuoj pat mus ir išvežė traukiniu į Vokietiją.

Nuvažiavom į Rytprūsius, ir man pirmas smūgis: pamačiau plieninius elektros stulpus, kaip bokštus, ir bronzinius piršto storumo laidus ant žemės nukritusius (mūsiškiai būdavo tokie ploni, ant medinių stulpelių). Tokia technika sudaužyta! Toj vietoj, kur mes buvom, vokiečiai iš akmens anglies gamino benziną. Jie tą anglį sumaldavo į miltus, tuos miltus supūsdavo į tokius storasienius vamzdžius, juose sukeldavo labai aukštą temperatūrą ir iš tų dulkių pasidarydavo naftą. O jau iš tos naftos tokiuose bokštuose pasidarydavo žibalą, benziną, – visus tuos produktus. Mums reikėjo visa tai demontuot.

Po karo, kai grįžau, nusprendžiau, kad reikia kelti ir mūsų techninį lygį. Kai dirbau mokykloj, pastatėm mes autodromėlį, darėm automodeliukus. Iš pradžių mus pasiuntė į kažkokius kurselius ir davė varikliuką, kad kitiems metams padarytume tris ar keturis modelius ir važiuotume į varžybas. Ką su tuo vienu varikliuku daryt? Tai sugalvojom tą varikliuką įstatyt skersai. Buvo važiuoklė, priekiniai rateliai, užpakaly ratukas, o ant to vieno ratuko pritvirtinom dar tokį smagratėlį, kad būtų galima uždėt virvelę, patempt ir užvest tą ratuką.

Švietimo skyriaus vedėjas į tas varžybas nenorėjo mūsų leist, netikėjo, kad mes, iš kaimo mokyklos, galėtume gerai pasirodyt. Liepė pirmiausia jam tą modeliuką pademonstruoti. Tai mes įkalėm aikštelėj tokį kuolelį, paleidom tą modeliuką (jo varikliukas buvo elektrinis), ir jis apvažiavo. Tada vedėjas leido mums vykti į Vilnių ir, mūsų nuostabai, tas vienu ratuku varomas modeliukas apvažiavo ratą, kaip priklauso, o kitų – neapvažiavo. Ir mes užėmėm pirmą vietą, tapom čempionais!

Iš darbo mokykloj dar man malonu prisiminti mergaičių streiką. Buvo žiemos metas, direktorius sako: nėr kur dėt mergaičių, septintokių, imk, sako, į savo dirbtuves ir darykit, ką norit. Ir jo dukra ten buvo. Turėjau bėdą – per braižybos pamokas pieštukai būdavo blogai padrožti (būdavo, atsineša iš namų kokį varlialupį peilį pieštukui drožti!). Tai toms mergaitėms ir sakau –nėra kuo padrožt pieštukų, imkim ir pasidarykim peiliukų. Daviau kiekvienai po metalo gabaliuką (turėjau švediško labai aukštos kokybės pjūklo plieno), parodžiau kirstuką, plaktuką, pasakiau dirbt atsargiai, kad nesusižeistų (ir nesusižeidė). Išmoko pagal brėžinį išsikirst peiliuką, paskui jį nudildyt ir, sudėtingiausia, – užgrūdint. Turėjom ir žaizdrą, tai jos įkaitino geležtes iki vyšnios spalvos ir viską padarė, o paskui medžio dirbtuvėj išpjovėm rankenėles. Sumontavo, sukniedijo, išsigalando, liepiau pabandyt – puikiausiai pieštukus nusidrožė! Surinkau peiliukus, pasakiau, kad išdalinsiu braižybos pamokoje, ir liepiau eiti pas mokytoją Baužienę darbuotis lauke. Po pertraukos atsidarau duris – visos stovi prie varstotų. Sako, mums čia labai patinka!

Dar pats pasidariau mašinėlę. Panaudojau motociklo Emkos variklį, patobulinau galinio tilto pakabą ir važiavau į Vilnių, kad Valstybinė autoinspekcija duotų leidimą juo naudotis. Inspekcijoj liepė nuvažiuoti pas Brundzą, į jo sportinių automobilių gamyklą, kad įvertintų. Nuvažiavom, parodžiau brėžinius. Paklausė, iš kur atvažiavau. Pasakiau, kad iš Mažeikių. Tai, sako, jei iš taip toli, mes pasirašom. Paskui davė leidimą ir inspekcija. Su visokiais nuotykiais parvažiavau namo ir tada nuvažiavau į Šiaulius savo mašinėlę įregistruoti. Gavau numerius ir daug su ta mašinėle važinėjau, o paskui gavau žigulį.

Mažeikiuose gyveno Kumpikevičius, lakūno tėtis. Jo sūnus pastatė prie namo vėjo variklį, tokią turbiną. Man tas vėjo variklis labai patiko, tai ir Renave pasistačiau. Kai dieną pučia vėjas, malu grūdus, pjaunu malkas, bet ateina vakaras, reikia tos elektros, o vėjelis – stop! Žurnale paskaičiau, kaip padaryt vėjo variklį su inerciniu akumuliatoriumi: kai vėjas pristoja, tas akumuliatorius per didžiulį smagratį toliau varo mechanizmus. Užsinorėjau ir aš tokį padaryt. Peržegnojau mokyklą, įstojau į kolūkį ir dariau tą variklį. Buvau toks nenuorama pliuškis ir padariau.

Ir traktoriuką buvau padaręs, galima buvo su juo ir žolę pjauti, ir dirvas arti. Vieną kartą ariu aš dirvą, o pas kaimynus buvo vestuvės, kuriose dalyvavo Mažeikių technikos viršininkas. Ateina, sako, velniškai gražiai ari. Ariu tai ariu, sakau, bet namo parvažiuot negaliu –ant kelio inspektoriai sulaiko. Tai jis man pažadėjo traktoriuką priregistruoti. Nuvažiavau pas jį į Mažeikius ir gavau numerius. Paskui nebijodavau ir techninės apžiūros važiuot, ir į Sedą nuvažiuodavau.

O sūnus padarė lazeriuką. Dar ir pas mane parvažiavęs prie staklių tekino. Padarė ir nuvežė į parodą Amerikoj. Specialistai apžiūrėjo ir tuoj pat pažadėjo aukso kalnus. Kai parvažiavęs mamai papasakojo, ji sako: jeigu čia, Lietuvoj, padarei tokį lazerėlį, kad jie susižavėjo, tai iš Lietuvos kojos ir nekelk, čia statyk tuos lazerius. Jis mamos ir paklausė. Dvarčionyse pradėjo statyt gamyklą. Nusivežė ir mane vieną kartą pažiūrėt. Tai va, ką vaikas iš kaimo aštuonmetės padarė!