Repetuojam havajietišką šokį hula. Prasidėjo nuo to, kad visiškai netyčia pamačiau šitą šokį internete, ir man jis labai patiko. Tai buvo prieš septynerius metus. Taip patiko, kad nusprendžiau nuvažiuoti į Havajus ir jį išmokti. Jau po dviejų mėnesių ten nuvažiavau, susiradau mokytoją ir pradėjau mokytis hulos. Tiesiog šiaip sau. Grįžau, ir su drauge Simute bei dar pora draugių nutarėme pradėti jį šokti čia. Tuoj ir patalpos atsirado, židiniu šildomos, bet visai jaukios. Tada prisijungė dar kelios merginos, ir dar, ir dar... Daug jų buvo: ateina, išeina, bet su tom, kur dabar likusios, šokame hulą nuolat. Yra kahiko hula – senovinė, tradicinė, šokama be muzikos, tik su mušamuoju instrumentu ipu heke ir moderni hula, kuri vadinasi auana. Ji turi ir melodiją – dainuojama apie meilę, apie gamtą. Jos labai skiriasi, nors pagrindiniai žingsniai, pozicijos yra tokios pat, tik jie kitaip interpretuojami. Panašiai, kaip lietuvių sutartinės ir, tarkim, etno elektroninė muzika. Iš Havajuose žmonės modernėja, nori įdomesnės muzikos, ir šokis evoliucionuoja. Mes šokam abudu variantus. Kahiko šokti fiziškai sunku, ir apranga visiškai kita – dideli sijonai, daug karolių, vainikai (aišku, Havajuose jie būna iš gyvų augalų). O auana, aišku, lyriškesnė, tad, kas ką mėgsta… Kahiko mano dukra šoka, o man jau fiziškai sunku. Ir Havajuose kahiko šoka jaunimas (ten tradiciškai kahiko šoko net ir vyrai).

Mes rengiamės tradicinėmis Polinezijos suknelėmis muumuu, kurios buvo į Havajus atvežtos karalienės Viktorijos laikais. Šiaip havajiečiai būdavo iki pusės nuogi, tik su tokiais ilgais sijonais, bet kai juos pradėjo krikštyti, tai atrodė nebepadoru. Kai kurios pagyvenusios havajietės iki šiol nešioja Viktorijos laikų rūbus, o jaunimas, aišku, jau ne. Bet dar galima tokių suknelių nusipirkti. Aš važinėju Havajuose po visokius skudurynus, ieškau tų tikrai senų suknelių. Aišku, Havajuose jų dar nevertina, tad dar gali jų visiškai nebrangiai prisirankioti. Jos yra palaidos ir kažkodėl tik su viena kišene. Visąlaik parsivežu tų suknelių krūvas. Vieną turiu net iš praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio. Jos įdomios tuo, kad turi klasikinį muumuu siluetą, bet kartu atspindi ir europietišką madą. Galima rasti muumuu ir su hipių stiliaus elementais. Tų raritetų paieškos – nauja mano aistra. Tas sukneles aš kolekcionuoju, bet jos turi būti dėvimos, ne tik kabinamos ant pakabos, tad merginos kartais jas pravėdina. Pavyzdžiui, Simos suknelė yra labai prabangaus vietino brendo (tokie dalykai jau greitai bus kolekciniai). Vis dėlto tai ne koncertiniai, o kasdieniai rūbai. O koncertams mes sukneles siuvamės pačios: sijonui reikia net penkių metrų audinio, tada jis labai gražiai atrodo ir suteikia šokiui egzotiškumo.