Gėles myliu aistringai. Kažkaip net neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi be augalų. Ne vien be gėlių – be visko, kas auga, pavyzdžiui, be pomidorų. Kasmet norisi pamatyti ką nors nauja išaugant ir kiekvienais metais norisi vis naujų žiedų. Labai įdomu stebėti, kaip atsigauna koks nusipirktas mažas arba paliegęs augaliukas.

Su augalais aš jau tikrai ilgai draugauju, bet tik šiemet atradau, kad kiekvieno augalo šaknys yra kitokios. Labai įdomu. Pasiimi augalo kerą, išskaidai į dalis ir supranti, kad vienas augalas turi, pavyzdžiui, kuokštines šaknis, kitas – liemenines, o trečias – besidriekiančius šakniastiebius. Viršų matai: gražūs žiedai, lapai – spalvoti, nespalvoti, bet nematai šaknų, augalo esmės. Tik jas pačiupinėjęs supranti, kad pažinai tą augalą iki galo.

Su kiekvienu nauju augalu jų norisi turėti vis daugiau – priklausomybė absoliuti, tai kiekvienais metais aš tų augalų perku ir sodinu.

Negaliu pasakyt, kad turiu kažkokius mylimiausius augalus. Vieni būna atsparūs visom negandom, gali augti nelaistomi, netręšiami. Kiti visą sezoną gali būti dekoratyvūs (ne taip, kaip, pavyzdžiui, bijūnas – savaitę-dvi). Gali baigtis augalo vegetacijos laikas, bet jo skeletas (kas likę iš sudžiūvusio augalo) gali būti dar gražesnis, nei vegetacijos metu. Visi augalai skirtingi, kiekvienas turi savo charakterį, ir labai dažnai būna, kad kiekvienas jų turi ir savo istoriją. Vieną pamatau kokioj nors nuotraukoj ir susižaviu, apie kitą išgirstu, kad jis labai ištvermingas, ir viskas, įsijungia medžioklės instinktas, būtinai reikia jį gauti. Tada sėdi, gūglini, apima toks azartas! Ir kuo ilgiau to augalo ieškai, tuo jis tau brangesnis.

Buvo tam tikras laiko tarpas, kai labai norėjosi egzotinių augalų. Bet vėliau supratau, kad tam tikra prasme tą augalą kankinu. Tad dabar auginu tik mūsų klimato juostos augalus. Man nebereikia, pavyzdžiui, rododendrų, nes jiems tinka rūgšti žemė, kurios realiai nėra. Tad nusprendžiau, kad ir man per daug rūpesčių, ir augalui stresas.

Nauja mano aistra – susirinkti tradicinių Lietuvos darželių augalus. Daug ką, aišku, jau turiu. Dabar man didžiausia paslaptis – radasta. Niekaip neišsiaiškinu, koks augalas. Ir mano močiutė tokio augalo nepamena, o literatūroje ji labai skirtingai apibūdinama. Turiu bijūnų, jovarų. Nasturtų dar neauginu (gerai prisimenu, kad močiutės darželyje jas amžiais grauždavo kirmėlės, gal dėl to prie jų nelinksta širdis). Rūtų turiu, kosmėjų, medetkų, serenčių... Dar prisimenu pas močiutę augusias agurkles, jos pačios sėdavosi, melsvaisa žiedeliais. Va, dar flioksai. Buvo metas, kai jų visai nevertinau, o su amžiumi atgijo nostalgija tam kvapui. Tai praeitais metais visus senuosius flioksus išsikasiau ir persodinau į lysvę, kad neišnyktų. Bus šiuolaikinis gėlynas su tradiciniais augalais.

Žodžiu, daug veiklos ir įdomumo.