Klausomės geros muzikos per tokį patefoną, koks buvo nufilmuotas Stanley Kubricko filme „Prisukamas apelsinas“. Nesvarbu, kada jis pagamintas, svarbu, kad gražiai grotų. Dar reikia ir supratimo, kada garsas yra geras. Anksčiau grodavom, ir buvo gerai. O paskui atsiranda patirtis... Juk ir „Smenos“ fotoaparatas kažkada buvo geras, ir nuotraukos išeidavo, o paskui pamatai, kad yra ir geresnių, ir taip be pabaigos.

Man muzika – svarbiausia. Jeigu girdėjai geroj salėj gerą orkestrą ir žinai, kad namuose galima pasiekti beveik tokį patį klausymo malonumą, tai reiktų ir bandyt tai pasiekti. Nesu pagyrūnas, bet turiu prisipažint, kad nelabai kur girdėjau geriau skambant, nei namuose. Ir viskas netyčia. Kažkur paskaičiau, kad tas kolonėles žmonės giria, padariau, paklausiau: o, visai nieko. Tai pačių darytos ir kolonėlės, ir dar daug kas. Kolonėlėje yra du garsiakalbiai – vidury yra aukšti, o aplink eina bosinis.

Tiesa, čia viskas šešiasdešimtųjų: ir kolonėlės, ir patefonas. Viskam po penkiasdešimt metų. Stiprintuvas – 1961-ųjų, kitas – 1959-ųjų (tas pirktas, tik patefono galvutė – dabartinė, olandiška). Tai ir žavi mane. Lenkiu galvą prieš 1960-tųjų britus. Sovietiniais metais net nežinojome, kad žmonės gali klausyti kažko panašaus. Bet, ačiū Dievui, dabar turime su kuo palyginti. Užsieniečiai net neįsivaizduoja... Jei nežinotum, kas yra bloga, tai nežinotum, ir kas gera.

Pagal nuotaiką klausau. Kartais norisi roko, tai klausau roką. Ačiū Dievui, čia yra atskira patalpa, tad niekam netrukdau ir galiu daryti ką noriu. Ateinu čia dešimčiai minučių ir dingstu dviem valandom. Tada eina žmona ieškot. Tas mūsų namas neturi erdvių, jame šeši, aštuoni žmonės telpa... Tai šitą erdvę ir pasidarėm draugams (niekur kitur nerūkom, o čia – galima, čia beveik viskas leistina).

Mėgstu lempinę aparatūrą. Lempos šiltesnės, kaip ir ta juostinė nespalvota fotografija – turi kažkokio švelnumo, žavesio. Stiprintuvas gal 1961-aisiais pagamintas, paskui yra toks McIntoshas, amerikonas. Man jis patiko, ir prieš kokius dešimt metų pavyko nusipirkti už visai prieinamą kainą. Dabar jo kaina jau patrigubėjo. Tai glosto savimeilę: o, velnias, gerai investavau. Kolonėlės, aišku, Tannoy GRF – pačios didžiausios, su visokiais vidiniais kanalais, išvedžiojimais. Vien tas garsiakalbis groja kaip orkestras.

Dar yra vienas patefonas, vadinasi Michell Engineering, labai žavus. Įdomu, kad ten apačioj yra tokia lėkštė, į kurią įmerktas lyg irklas. Ir ji pripildyta tokio skysto silikono, o tas irklas reguliuoja greitį – amortizuoja virpesius. Gryna mechanika. Galvutė yra A. J. van den Hul. Lenkiu galvą prieš šitą Colibrį. Pasisekė. Galvutei specialiai pirktas tonarmas, toks įdomus –Technicsas. Kiekviena galvutė turi savo svorį (tam tikru svoriu gali groti).

Viską susirinkti Lietuvoje nelabai įmanoma, pas mus nėra tokios rinkos, čia ne Amerika, kur gali nuvažiuoti ir apžiūrėti visus naujausius dalykus. Tai tenka tikėti tuo, ką žmonės rašo forumuose. Žinai, maždaug, ko nori, ir renkiesi. O paskui jau – sėkmės reikalas. Apsirikęs esu gal kelis kartus, bet čia gal skonio dalykas, kad nepatiko.

O kitas patefonas – Garrardas, angliškas. Jisai – kaip smuikas, pati dėžė daugiau groja, nei garsiakalbis. Tos dėžės su visokiais labirintais, ir visų jų skambesys skiriasi. Yra mechanizmas, kur jį patalpinsi, taip ir skambės. Aš pasirinkau dviejų lygių: jo motoras stovi vienam lygyje, o galvutė – kitam, kad nepersiduotų motoro vibracijos (tie lygiai tarpusavy nesusiję).

Kažkaip netyčia tie britai krito į akį. Net nežinau, iš kur jie tokie muzikalūs. O amerikonai Vakarų pakrantėje, Holivude, turėjo didelę rinką, tai visko prigamino.