Aš flamenko šoku jau ganėtinai ilgai – dvylika metų. Šiaip šoku nuo jaunystės, bet tada nežinojau, kad yra flamenko. Esu veiklos žmogus (mūsų ligoninėje yra katalikų koplyčia, aš buvau jos įkūrimo iniciatorė). O šokti mane pakvietė draugė. Ji į mūsų ligoninę buvo pakvietusi savo veiklą pradedantį flamenko šokių kolektyvą, tai paragino prisijungti ir mane. Pabandžiau ir šoku iki dabar, negaliu sustot. Man dabar šokis tapo gyvenimo dalimi, gyvenimo būdu. Kai šoku, atsikratau visos įtampos.

Vien dėl fizinio krūvio flamenko man yra nemažas iššūkis. Esam dvi paras šokusios kruiziniame laive, važiavom į Peterburgą, į Ispaniją, Lenkiją – daug kur buvom.

Flamenko yra toks šokis, kuriame telpa ir liūdesys, ir džiaugsmas. Aš šoku su savo mintimis.