Esu Pijus. Fantastinius žemėlapius piešiu nuo kokios penktos klasės, o dabar esu dešimtokas. Man įdomu tai, kad per kartografiją galima papasakoti istoriją. Visi žemėlapiai yra mano sukurtų pasaulių. Dažniausiai būna taip: nupiešiu žemėlapį ir pagal jį sukuriu to pasaulio istoriją, mitologiją. Viską užrašau. Gal ne tiek esu piešėjas, kiek bandau tapti rašytoju. Bet piešti savo sukurtų pasaulių žemėlapius man yra vienas įdomiausių dalykų.

Dabar daug žemėlapių kuriu mokykloje, nes ten yra daugiau priemonių. Dažniausiai ant didesnių lapų pieštuku nusibraižau apibendrintus kokių kontinentų ar salų kontūrus, maždaug pasižymiu, kur bus kalnai, o paskui markeriais juos nusipiešiu ir pamažu, sluoksnis po sluoksnio, pridedu kitų detalių. Tekstą bandau rašyti tuo pat metu, nes jį reikia įkomponuoti žemėlapyje tarp įvairių miškų, upių ir viso kito. Kai pripiešiu daug visokių objektų, kartais nebelieka vietos pavadinimams, o žemėlapis be pavadinimų truputėlį praranda prasmę.

Dažniausiai viskas prasideda nuo noro nupiešti žemėlapį. Iš pradžių kyla labai abstrakčios idėjos, kokio pasaulio aš noriu, kokio pobūdžio kultūros žmonės ten gyvena, ir taip toliau. O aiškesnį vaizdą, kas kokioj vietoj ir kaip atrodys, galiu susikurti tik piešdamas kalnus, upes, miestus ir kitus objektus.

Nuvažiuoju į kitą šalį ir matau – žiauriai gražu. Grįžęs, tą vaizdą bandau perkelti į žemėlapį.

Šitoje mano veikloje yra nemažai eskapizmo, bet aš į tai žiūriu kaip į meno formą. Galima būtų sakyti, kad bet koks menas yra bėgimas nuo realybės.