Čia yra Šventų angelų sargų parapijos Caritas. Prieš didžiasias šventes, prieš Kalėdas ar Velykas, aš su seserim Birute Žemaityte ubagauju prie bažnyčios (renkam aukas), o paskui nuo Kalėdų iki Velykų maitinam visus benamius (o jei pritrūkstam lėšų, dekanas mums prideda).

Nežinia, ar visi čia ateinantys yra benamiai. Visokių būna. Maitinam trečiadieniais, ketvirtadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais. Ateina valgyt nuo vieno iki penkiolikos, septyniolikos, – žiūrint koks laikas. Taip ir gyvenam. Ūkininkai paremia bulvėm, daržovėm, taukais…

Sekmadienį po mišių ateina vaikai. Jie čia piešia, žaidžia. Sesė Ramutė jiem vadovauna. Tiesiog nagrinėja Dievo žodį. Jie nesiruošia nei pirmai Komunijai, nei niekam. Dar važinėjam į ekskursijas, tai dar kur nors.

Trise mes čia dirbam. Jokių darbų nesiskirstom. Dar drabužius, maistą dalinam (gaunam iš Raudonojo kryžiaus). Tai va, šitiems bėdžiams verdam, dalinam, duodam, ir žmonėm reikia. Su kiekviena diena jų vis daugiau, ir jaunesnių. Ir piktybiškesni tokie.