Mano bityne visi šeši aviliai yra vardiniai – šeimos bičiulių. Šiandien į savo, Vykinto, Modestėlio ir Neringos avilius įdėjau rėmus. Pažiūrėjau, kad Renatos bitės labai silpnos, neturi nei motinos, nei perų. Pavasarį jos atsibudo pačios pirmos – kaip, kodėl jos tą motiną prarado, neturiu supratimo. Aš toj srity akla kaip apuokas, nieko negaliu pasakyti... O motinėlė yra šeimos širdis, be jos – viskas.

Ten buvo pirmas spiečius įleistas (pirmas spiečius eina su sena motina, o antras spiečius – jau su jauna motina, šiais metais išperėta), tai gal ta sena motina nusilpo, neišgyveno. Jeigu iki gegužės dvidešimtos, kol pradės eiti spiečiai, jos išgyvens, tada duosim motiną, ir iki didžiojo rudeninio medunešio turėtų sustiprėti. Nes per penkiolika-šešiolika dienų iš perų išsirita jaunos bitelės ir pradeda iš vaško siūti rėmus. Na, o jeigu jas stipresnės bitės nužudys, tada jau į Renatos avilį įleisim naują spiečių.

Mano šeimoj bitės – tai savotiška savarankiškumo mokykla. Pradedi rūpintis savo bitėmis, o kai gauni medaus, gali jį kam nori padovanoti ar parduoti. Mano vaikai už savo bičių medų nusipirkdavo ir kuprinę, ir uniformą. O kai mažai to medaus būdavo, tai nors nubėgdavo į parduotuvę sausainių, – jie niekada pinigų neprašė.

Išmokę to savarankiškumo, visi mano vaikai gyvena normaliai. Nėra turtuoliai, bet visi turi stogą virš galvos, turi ratus ir turi ką į burną įdėti. Ir darbus turi. Nė vieno nėra be darbo. Tokiam žmogui niekada nereiks konteinerin lipti, kokie laikai bebūtų. O būti savarankiškais jie išmoko per bitininkystę.

Mes niekada nebuvom turtingi, bet žmonės su mumis skaitėsi. Aš už vaikų – kaip už mūro, o anūkai yra mano gyvenimo tąsa. Didelė laimė, kad pasiseka juos prie tų bičių pririštus išlaikyti.