Mes savo užsiėmimą vadinam pakatuškėm. Pradėjom apie 2002–2003 metus. Buvo toks nelengvas startas. Lietuvoj jau visur ūžė, bet į provinciją viskas ateina sunkiau, reikėjo pačiam išsiaiškint visus niuansus per kraują, per nudaužytas alkūnes. O į varžybas po Lietuvą rimčiau su dukra pradėjom važinėt gal 2009–2010 metais.

Visi mes pradėjom nuo pomėgio važinėtis po miškus, po bekelę. Ir Antanas Juknevičius, ir Benediktas Vanagas pradėjo nuo šito: kaip ištaškyt balą 500 kartų. Tiktai jie gal buvo arčiau Vilniaus, atrado finansų ir išvažiavo į smėlynus pasivažinėti. Užsikabino, ir dabar jau važinėja po visą pasaulį. Tai yra labai labai stipru.

O mes siekiam patirt nuotykių ir pažint Lietuvą. Tik renkamės ne civilizuotus maršrutus, bet ieškom, kur prastesnis keliukas, kad kuo daugiau pamatytume, pabūtume gamtoje, pasėdėtume prie laužo, palapinėj pagyventume. Norim atsijungt nuo civilizacijos ir važiuot ten, kur negali su lengvąja nuvažiuot (mes važiuojam su visureigiais).

Mūsų automobiliai, vadinkim, papiktinti. Jų pravažumas yra pakankamai geras. Su tokiais automobiliais dalyvauja ralio reiduose, tokiuose, kaip „Ladoga“. Toks automobilis dar nėra profesionalus, bet jau labai arti tokio. Klubo nariai važiuoja į visas varžybas, kurias rengia kiti klubai (bet tai nėra čempionatai). Nulipam nuo asfalto, pavargstam ir fiziškai, ir emociškai, bet begalė įspūdžių. Dar naujokai atvažiuoja su naujom mašinom. Parodom jiems, kaip viską teisingai daryti, – kuriame tokią bendruomenę. Bendraujam, draugaujam šeimomis. Ir vasarą susitinkam. Keletą sykių esam išvažiavę į gamtą net be visureigių: pabūt prie ežero su ta pačia kompanija. Mūsų klubas yra „4x4 Biržai“. Kol kas aš esu jo pirmininkas. Nors esu be galo didelis landroverių fanas, šiuo metu vairuoju Toyotą, bet man Nr.1 vis dėlto landroveris, pavyzdžiui, Defenderis. Dabr Discoveriai važiavo, gerai paruošti automobiliai, jiems tikrai nėra bėdos įveikt tą trasą. Bet ir Toyotos važiuoja, ir standartinė KIA, net Chevrolet Suburban autobusas, aišku, paruoštas. Viskas įmanoma. Šiaip šita trasa su paruošta mašina važiuojama 3–4 minutes.

Didelės plačios visureigio padangos (vadinkim, islandiškos) – tikrai labai gražu, bet jos netinkamos bekelei. Pačios geriausios padangos – siauros, aukštos, jos labai stipriai lipa. Kai po Afriką keliavom, atrodė, kad smėlynuose tos padangos buksuos ir buksuos, bet išsileidi orą iki 1,1 atmosferos ir važiuoji paviršiumi. Net negali patikėt, kad šitaip gali mašina važiuot. Svarbu tik, kad nenusimontuotų nuo ratlankių, kai važiuoji per akmenis.

Du kartus važiavom Afrikoj. Vieną kartą su antrom pusėm – iki Gambijos, o kitais metais važiavom su Discoveriais, komandoj. Tada jau važiavom iki Dramblio Kaulo Kranto. Pirmą kartą nusivežėm mašinas ant tralo, kad negaištume laiko važiuodami asfaltu (taip trys paros susitaupo). O antrą – nuo pakrantės pervažiavom Malį, Senegalą, Mauritaniją. Po penkias-šešias savaites išeidavo važiuot. Čia jau liga. Paskui nebevažiavom, nes labai pabrango vizos, ir sienų kirtimas pasidarė komplikuotas. O šiaip ten keliauti nėra brangu. Kai pirmą kartą važiavom, prasidėjo ebolos epidemija. Sierą Leonę apvažiavom, o kitais metais jau atsirado baimė: neduok, Dieve, sukosėsi, ir kokioj Ispanijoj – keturios savaitės karantino. Draugai maliarija buvo susirgę, žodžiu, nuotykių turėjom.