Mes iš Panevėžio žygeivių klubo. Aš esu klubo pirmininkas. Mūsų veikla – žygiai, gamtosauginės, paminklosauginės talkos, etnografinės šventės. Tvarkome piliakalnius, atstatinėjame paminklus, įamžiname naujas partizanų ar 1863 metų sukilėlių palaidojimo ar mūšių vietas. Tai istorinė, kultūrinė, etnografinė veikla.

Viena iš veiklos sričių yra etnografinės šventės. Rasos ir Vėlinės – pagrindinės, dar bandome švęsti pavasario, rudens lygiadienį, Kalėdas.

Mūsų klubas pradėjo veikti 1974 metais. Tada buvo toks pakilimas visoje Lietuvoje. 1968-aisiais Kernavėj pirmą kartą buvo švęstos Rasos, ir keli žmonės, kurie Vilniuj, Kaune buvo baigę aukštuosius mokslus, grįžo į Panevėžį ir tą veiklą tęsė. Aišku, tada dar trūko duomenų, kaip ta šventė buvo švenčiama senovėje, bet pradėjom pagal įvairius šaltinius ją rekonstruoti ir suformavom visą scenarijų.

Mūsų, penkiasdešimtmečių, karta klube jau antroji. Jau daugiau, nei 30 metų palaikom tą tradiciją. Kiekvienais metais Rasas švenčiam vis prie kito piliakalnio, tad kasmet ieškome naujos vietos, o ją atradę, taikomės prie vietos sąlygų (kartais aplinkui būna privati valda, kitais atvejais tariamės su savivaldybe ar regioniniais parkais). Mūsų žmonių branduolys jau būna pasiskirstęs pareigas: atvažiuojam, ir kiekvienas daro savo darbus. Vienas riša pamėklę, kitas rūpinasi laužu, trečias organizuoja paparčio žiedo ieškojimą, ketvirtas rūpinasi apeigomis prie aukuro, penktas groja šokiams…

Susirenkam prie simbolinių vartų, prie jų visi nusiplauna rankas, veidą ir švarūs per vartūs įeina į šventės erdvę. Tada einam kupoliauti: iš devynių laukų susirenkam po žolelę. Paskui, susėdę ant piliakalnio šlaito, išsiburiam sau ateitį ir dainuodami palydime nusileidžiančią saulę. Tada užkuriame laužą, uždegame stebules, einame prie aukuro ir atliekame apeigą. Prie laužo pradedame eiti ratelius, žaisti žaidimus, šokti. Taip sulaukiam dvyliktos nakties, kada, pagal padavimą, pražįsta paparčio žiedas. Mes to žiedo ieškom ir jį „randam“: tas, kuris suranda paparčio žiedą, uždega pamėklę, blogio simbolį. Tada visi laukia, kol ta pamėklė sudegs, ir vėl šokiai, žaidimai prie laužo – iki saulėtekio. Prieš tekant saulei nuo piliakalnio dar nuridenam ugnies ratus irsu dainomis sulaukiam saulėtekio. Tuo šventė ir baigiasi. Kas išvažiuoja, kas eina numigti.

Galiausiai klubo nariai viską sutvarko, surenka šiukšles, užlygina laužavietę – vadovaujamės ekologiniais principais, tad gamtai nekenkiam.