Aš priklausau Palangos balandininkų būreliui. Laikau virš 130 balandžių. Vieną baltą iš Kinijos pagavau, esu pagavęs iš Belgijos ir iš Lenkijos. Juos nuveža kur nors į Uralą ir paleidžia, tai užklysta, bet jie neapsigyvena.

Esu laikęs atlėkusį iš Švedijos, o iš Belgijos – ketverius metus išlaikiau, bet paleidau, ir išlėkė. Nenulaikysi. Išsiperini vaikų ir paleidi, kad vėl lėktų pas šeimininką.

Gimiau Kretingos rajone, Darbėnuose, o čia – jau nuo 1970 metų. Jau būdamas septynerių metų turėjau iš Klaipėdos parsivežęs tų naminių balandžių. Tai nuo tada visada laikiau (tik kai armijoj tarnavau, Vilniuje, tada nelaikiau). 1970 metais parvažiavau į Mažeikius, apsivedžiau, Tirkšliuose nusisamdėm butą, pamačiau ten pas vieną balandžius ir vėl pradėjau laikyt. Tai visą gyvenimą laikiau balandžius ir dirbau dujų kontoroj. Viršininkas Muraškauskis, geras vyras, leido ant garažo būdą pasistatyt (čia, mikrorajone,nelaikysi). Paskui jau nusipirkau tuščią namelį, žadėjau virtuvėj balandžius laikyti, bet toks kaimynas sakė, kad bus smarvė, kad geriau pasidirbčiau būdą. Tai pasidirbau vieną būdą, paskui – kitą ir pradėjau laikyt.

Negali boinų leist kartu su paštiniais. Paštiniai staigiai lekia dideliais ratais, o tie – į viršų ir virš namų. Tai vieną dieną leidi paštinius, kitą – boinus.

Tie, kuriuos mes vadinam raudongalvėliais, Karaliaučiuje buvo spalvotgalviai. Tie balandžiai brangūs (prie ruskių po 500 rublių už porelę mokėdavo). Jie laikomi voljeruose, ir jų niekas nevaiko. Jei išleisi – vanagas pagaus. Ir dabar, jei norėtum tą spalvotgalvį gerą nupirkt, sumokėsi 300. Ir už tiek dar negausi.

Paštinį veži, pavyzdžiui, į Kauną, į parodą: paleidai, parvažiuoji – jie namie jau. Čia dabar buvau lenką pagavęs. Su žiedais. Atlėkė nuvargęs, tai užsidariau. Dabar vaikus perinuosi. Jei svetimą pagauni, gali pas tave ir vaikus išperėt, bet pasisuks saulė rudeniop, ateis laikas ir išlėks pas šeimininką. Iš pradžių to nežinojau, sugaudžiau iš Ventspilio atskridusius, atrodė, gerai jiems pas mane, vaikų atsirado, tik rudenį, kai pradėjo saulė suktis – po tris, po kiek, ir visi namie.

Balandžiai peri po du vaikus. Jeigu geros sąlygos, po šešias vadas per vasarą padirbi. Yra tokių balandininkų, kurie dėl pinigų laiko. Perka už 20, parduoda už 50, o man gali ir 500 siūlyti – neatiduosiu.

Rašo, kad 500 metų prieš mūsų erą prasidėjo balandžių veisimas. Dabar jau yra virš 800 balandžių veislių išvesta. Dar ir dabar kariuomenės laiko paštinius balandžius (Rusijoje tai tikrai), o seniau paštiniai karveliai plačiai buvo naudojami. Neseniai toks kinas už paštinį sumokėjo 1 252 000 dolerių. Tas karvelis gali iš visur parlėkt. Tai tas naujas šeimininkas pirko jį dėl palikuonių. Bet ką gali žinoti, išperint gali visokių tų vaikų. Gali būti visai ne į tėvą.

Yra taip sakoma: vanagui – mėsa, vėjui – plunksna, o balandininkui – šūdas. Juos gainioji, o vanagas įsisuka, ir nebėr. Kiekvieną dieną medžioja. Dar kad sugautų, bet jis tik išvaiko: balandžiai išsislapsto, o tada katinas ar kas paima.

Kai pagalvoji – jau 65 metus laikau. Man pačiam dabar bus septyniasdešimt treji. Tada, kai Klaipėdoj kelias poras naminių nusipirkau, a Jėzus Marija... Žinai, kaip vaikui. Rinkau uogas ir vežiau į Klaipėdą parduoti. O ten prie pat halės – balandžių turgus. Kretingoj irgi balandžių turgus būna kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį. Visi suvažiuojam iš Žemaitijos, ir iš Kauno atvažiuoja kartais.

Mūsų klubas yra „Klaipėdos aukštaskraidžių“. Tie balandžiai boinai, kai pakyla, po keturias, po šešias valandas išlaksto. Bet juos reikia treniruoti. Kai jis tiek valandų išlakstęs, antrą dieną jau nereik leisti, jis jau nuvargęs, turi pailsėti. Nebent kokiai valandai. Visur reik žinoti.