Aš audžiu tik popieriuje. Apie 1965 m. sugalvojau vietoj keturnyčio audinio daryt aštuonnytį. Išpaišiau, bet nebuvo labai gražu, tada dar kartą išpaišiau, ir atsirado norinčių, kad išausčiau. O aš nė karto taip austi nebandęs. Tai nutarėm su mama pirmiausia sau išsiausti. Paskui išpiešiau dar vieną raštą. Iš pradžių nenorėjo jo austi – vyras išpaišė, ir tikėk dabar juo! Bet pabandė, ir viskas buvo gerai. Kai gerai išėjo, tai dar kitą raštą išpaišiau, ir vėl išsiaudėm. Atvažiuoja pirmininko žmona ir sako, kad 1967 metais Biržuose bus paroda, tai ji nuveš. Nenorėjau duot, nes lininiais austa, ką ten rodyt, bet išvežė. O grįžus pasakė, kad paėmė tą audimą į Vilnių. Vieną mėnesį laukiam, kitą, kada parveš iš Vilniaus, o trečiam mėnesy atėjo laiškas iš Biržų muziejaus, kad jie jau parsivežė. Reikėjo man pas daktarą, tai pasiėmiau tą laišką ir nuėjau muziejun. O ten pasakė, kad man to audimo neatiduos, nes jis dar keliaus Maskvon, o paskui – į užsienį… Apie 1967 m. Kalėdas klausau per radiją Vašingtono, ir sako, kad Čikagoj bus lietuvių audimo paroda, ir kad labai gerai, jog ir iš Biržų muziejaus gavo vieną eksponatą. Tai, matyt, nuėjo ten tas mano audimas.

Nusipirkau storą sąsiuvinį, galvojau – nepripaišysiu, o pripaišiau net du! Septynis šimtus septynis raštus buvau išpaišęs, sakau – užteks, daugiau nebepaišysiu. Bet ir vėl pradėjau. Išpaišau, visa kas, jau sakau – užteks, bet vis reikia ką nors pakeist. Pakeiti, ir vėl reikia... Tai dar šimtas septyni išėjo. Netikėjau, kad iš vieno vėrimo bus tiek raštų! Buvo atvažiavę iš Anykščių muziejaus, tai sako – reikia į rekordų knygą įrašyt, kad iš vieno vėrimo šimtas septyni raštai!

Kai aštuonnyčiam audimui jau mokėjau raštą išpaišyt, tai pabandžiau ir šešianyčiui. Iš viso tris raštus galėjau išpaišyt, įdėjo ir juos knygon!

Vietiniai apie mano piešinius nieko nežinojo, o mano jau virš šimto raštų buvo pripaišyta. Dailės muziejus nežinojo, kaip reiktų tuos raštus parodyt audėjoms, tai 1987 metais paskambinau „Valstiečių laikraščio“ korespondentui paklausti, ar galima būtų mano raštų knygą išleist (kad audėjos pamatytų). Tai man pasakė, kad jie gali tik į laikraštį įdėt. Taip ir padarė. Tai tuoj iš Ignalinos audėja laišką parašė, o tame laiške įdėtas vokas, popierius – tik parodyk jai, koks turi būti suvėrimas. Nu, tai parodžiau. Paskui dar daug audėjų man rašė su tokiu prašymu. Iš Antašavos audėja net buvo atvažiavusi, kad geriau išsiaiškintų. Ir iš Pandėlio atvažiavo audėjos, išsipaišė raštą, išaudė – jų audimais visi Pandėlio bažnyčios altoriai buvo apkloti. Tik viena skundėsi, kad neįveikia vėrimo, prašė pakeist. Dabar, kai knygą išleido, ten ir suvėrimas pavaizduotas, tai audėjos išsiaudžia.

Tų raštų, kur knygoj yra, nebepaišau, dabar paišau kitoniškus, ir tų kitoniškų jau yra 1030 – galima būtų vėl knygą išleist, juk čia kaip ir kultūros koks darbas!

Bet dabar kartais nebe taip jau sekasi paišyt– rankos dreba, senatvė jau...