2–3 tūkst. metų iki naujųjų laikų architektūra rėmėsi natūraliomis medžiagomis ir meistryste. O technologiniai pokyčiai buvo labai nedideli, nes pagrindinės medžiagos buvo medis, akmuo, molis, smėlis ir kalkės. Dabar tie technologiniai pokyčiai milžiniški – per šimtą metų viskas labai pasikeitė, apsivertė: atsirado statybinės mašinos, galinčios padaryti tai, ko žmogus nesugebėtų, ir atsirado naujos medžiagos. O meistrystė nuėjo į antrą planą – meistro statybose nebereikia. Viskas automatizuota ir labai supaprastinta. Beveik nebereikia ir galvoti. Tad pagarbos meistrystei beveik nebeliko, išskyrus retus atvejus. Gera architektūra visada pasižymėjo erdvių pusiausvyra ir simetrija. Senoji architektūra mus ir žavi meistryste ir kompozicine harmonija. Tokioj aplinkoj žmogui lengviau gyventi. O šiuolaikinė architektūra – laužyta, asimetrinė, destruktyvi – yra mūsų pasaulio ir šiuolaikinio žmogaus be vidinės pusiausvyros atspindys. Šiuolaikinės kūrybos priemonė – kontrastas. Jei anksčiau ir eksterjere, ir interjere buvo siekiama dermės, tai dabar jos visiškai nereikia, vienintele priemone liko kontrastas. Daugeliui senoji architektūra nebesuprantama ir svetima, nes šiuolaikiniai žmonės nebeturi dvasinės pusiausvyros, juos kamuoja depresija ir nervų ligos. Nebent žmogus yra susipažinęs su architektūros istorija, tuomet paveldas jį žavi, o jo puoselėjimas teikia dvasios ramybę. Kita vertus, mano sūnus, kai dar buvo jaunesnis, yra sakęs, kad taip gyvendamas žmogus tarsi susikuria paralelinį pasaulį, kad toks gyvenimas yra netikras. Negalėjau su juo nesutikti. Pavyzdžiui, daugiau nei prieš šimtą metų Anglijoje buvo labai populiarus paseizmo judėjimas – žmonės stengėsi atmesti viską, kas modernu, gyventi pasaulyje, kurio nebėra. Bet juk ir dabar žmonės gyvena kiekvienas savo burbule, ir jų pasauliai mažai ką turi bendra…

Restauravimas yra keistas kūrybos būdas. Jei šiuolaikinį architektą galėtume palyginti su kompozitoriumi, tai restauratorių reiktų lyginti su atlikėju. Kuo tiksliau perskaitai tai, kas jau buvo sukurta, kuo tiksliau laikaisi tų taisyklių ir kuo mažiau pridedi nuo savęs, tuo esi geresnis atlikėjas, geresnis restauratorius. Ir tai teikia labai didelį malonumą. Stengiesi išlukštenti. iššifruoti pastatą iki smulkiausių detalių – kokie dažai naudoti, kaip įstatytas langas, kuo apšiltinta, kaip meistras suleido duris, kaip įleista spyna, kokiomis čerpėmis dengtas stogas, koks laiptų pamatas, kokių būta turėklų. Kuo daugiau visko išsiaiškini, tuo didesnį malonumą tas pažinimas teikia. Kartais atrandi ir tokių dalykų, kurie tau estetiškai labai svetimi, visiškai nepriimtini – pats niekada taip nesugalvotum, bet vis tiek prisiverti padaryti taip, kaip buvo. O kai padarai, pamatai, kad tai vis tiek yra grožis, nors paremtas visai kitokiais estetikos kanonais, kurie irgi yra įdomūs ir gerbtini, o neretai ir praplečiantys tavo paties ribotą estetinį mąstymą.