Čia iš tikrųjų yra Maleckų salaitė. Arba Salaitė. Jeigu kas nori pabrėžti jos priklausomybę, tai sako – Maleckų. Bet šitas plotelis jau kaip ir saugomas valstybės. O pagrindinė (motininė) yra Vilkų sala. Čia buvo įsikūrę trys giminaičiai Lišauskai: du broliai ir sesuo, ir juos žmonės pravardžiavo Vilkais. Tikriausiai tai labai senas asmenvardis.

Turbūt reiktų pradėti iš tolo: 2015-aisiais, baigdami šiuos tyrimus, lyg ir apčiuopėm istorijos, kuri turi labai mažai rašytinių šaltinių, pradžią. Aš iš čia išvažiuodamas sakiau, kad norėčiau sužinoti nors vieno žmogaus, kuris čia buvo iškilmingai palaidotas, vardą arba pavardę. Garsiai tai ištariau, sakiau, tikiu, kad tai yra įmanoma. Nepraėjo nė pusė metų, ir aš radau vardą, asmenvardį, kuris mus gali susieti ir su dabartimi! Tikriausiai žmogus šia pavarde yra tarp kelių dešimčių palaidotųjų šioje vietoje. Ir nepatikėsi, kokia tai pavardė: Katinas! Senąja rusėnų kalba radau įrašytus tris žmonės, kurie čia gyveno XV a. pirmajame ketvirtyje: Dykas, Senis ir Katinas. Toliau ieškojau per bažnytines knygas: ir septyniolikto amžiaus pabaigoje, ir aštuonioliktame amžiuje čia vis dar gyveno Katinu vadinamas žmogus, o mūsų laikus pasiekė tokie Petrauskai, kurių ir tėvas, ir senelis senuoju papročiu tebebuvo vadinami Katinais, įsivaizduoji? Tikros lietuviškos pavardės!

O čia matom jau vienuoliktus tyrimų metus. Tai pasiaukojantis bičiulių, savanorių ir priverstinai į ekspediciją paimtų „vergų“ (vardų neminėsiu) darbas: ir mokykla, ir universitetas, ir atradimai, kurie leidžia į anksčiausią mūsų priešistorę pažvelgti kitaip.

Ką mes turime, ką mes žinome? Per visus tyrimų metus dar nebuvome pelkėje atidengę tokio didelio ploto – šeši kvadratiniai metrai! Tai didelis ir ambicingas užmojis, bet, kaip matai, mes puikiai su juo tvarkomės (patirtis gelbsti). Pradžia – penkiolikto amžiaus pirmas ketvirtis–keturioliktas amžius. Jau ryškėja juodžemio lopinėliai, o einant gylyn durpių nebeliks, jas pakeis toks juodas smėlis su degėsiais, suodžiais ir angliukais. Tą smėlį išplovus lieka smulkūs akmenėliai, žvyriukas ir degintiniai kauliukai, dar keramikos trupiniai ir vienas kitas radinėlis. Taip tęsis kokius dvidešimt penkis, trisdešimt centimetrų. Vis daugės visokių organinių sąnašų, medžio dalių (žievės, šapeliai, lazdyno riešutų kevalai – viskas, ką vanduo, buvęs ežeras, suplauna). Tai ežerinės sąnašos. Einant gylyn išlįs alksnių šaknys, rodančios, kad kažkada vanduo buvo labai nusekęs, ir čia buvo užaugęs miškas. Tai bus maždaug septintas amžius. Eisim dar gylyn, ir kai pasieksim penktą amžių prieš mūsų erą, ten vėl atrasim ugnies neliestų kaulų! Sakykim, atrasime šios vietos šventumo pradžią. Jau žinosime, kad tai yra pati užuomazga: tie žmonės, jau prieš du tūkstančius penkis šimtus metų čia atnešdami savo artimųjų, bendruomenės narių kaulus, suvokė ir jautė, kad šita vieta yra nepaprasta. Tai vieta, kuriai patikimi kaulai, ir kur dievybės juos priima.

Atrasti kaulai – įvairios būklės, bet atpažįstami, ir prie jų bus žymūs, garsūs Bajorų mėlyno stiklo karoliukai. Tikriausiai bus ir vienas kitas radinys, keramika.

Rudenį jau tariamės daryti tų ugnies neliestų kaulų izotopo tyrimus. Tie tyrimai mums parodys, kokia buvo to meto žmonių mitybą (koks maistas sudarė jos pagrindą). Iš to galėsime spręsti ir apie jų gyvenseną: ar jie buvo gyvulių augintojai, ar žemdirbiai, žvejai, medžiotojai. Jeigu medžiaga suteiks mums tokią galimybę, sužinosime, ką tos bendruomenės nariai daugiausia valgydavo jaunystėj, vaikystėj, o ką, pavyzdžiui, jau antroj gyvenimo pusėj. Pasirodo, tai įsirašo dantyse, va čia, prie apatinių žandikaulių. Su ilgaisiais kaulais truputį kitaip, bet laboratoriniai tyrimai leidžia eiti toliau, galvoti…

Nenustoju svarstyti, kodėl jie laidojo į vandenį, ką tas vanduo duoda? Šiandien tai atrodo nesuvokiama – ilgai buvo stengiamasi laidoti į smėlio kalnelį, kad jo vanduo nesemtų. O čia – ta senoji pasaulėžiūra. Pagal mitologinę mąstyseną, sudegintus palaikus turi paliesti vanduo, kad suktųsi gyvybės ratas: kad iš tų kaulų vėlė pereitų į kitą būvį, kad pakiltų paukštis (paprastai antis, kartais žąsis, kartais kuris kitas vandens paukštis), ir kad ji vėl skristų, o kai išmuš valanda, kad padėtų kiaušinį. O iš kiaušinio (mitologija tęsiasi), kad išsiristų gyvybė, ir į žemę sugrįžtų žmogus.

Laiko suvokimas... Jeigu prisimeni, prieš keletą metų fotografavai sienas, freskas, ir dar mes kartu jomis žavėjomės, kalbėjom, kad archeologija gali būti ne tik moksliška, bet ir graži. Ir, jeigu pameni, tas nenutūkstantis vandens lašėjimas: takt takt takt… Jis mums tampa ir laiko vaizdiniu. Kaip laikas teka, taip ir mūsų gyvenimas – teka teka teka. Gali įsivaizduoti, kad tekėjimui reikia nuolydžio – vanduo turi judėti (jeigu jis užsistovi, tai jau kitas vaizdinys). O gyvenimo versmė, ar kūrybinė versmė, turi kunkuliuoti, suktis.

Buvo toks nuostabus patyrimas: keturias dienas – didžiausia audra. Stebėjome dangų, o ten debesys verda, kunkuliuoja, ir iš jų – žaibai žaibai žaibai. Susilygino, susivienodino žemės vandenys su dangaus vandenimis...

O visa kita... Galbūt kada nors žmonės norės apie tai sužinoti daugiau, gal įvertins tas pastangas. Gal ir mums norisi daugiau, bet dabar galimybės tokios.