Aš rekonstruoju ir pristatau IX–XII amžiaus (vadinamojo vikinginio laikotarpio) patiekalus. Kadangi to meto rašytinių šaltinių neturime, remiuosi Skandinavijos archyvais, runomis užrašytomis sagomis. Jose minima, kas tais laikais valgyta, kuo maitintas priešas, kad jis vidury kelio nusibaigtų, kuo nuodyta. Pavyzdžiui, Birkos mieste, Švedijoje, atrasta keletas degintinių IX amžiaus kapų, kuriuose buvo ir duonos paplotėlių. Jų sudėtis ištirta iki paskutinio gramo.

Man svarbu, kad patiekalas būtų pristatytas juo autentiškiau, kad joragautojai žinotų, jog tai prieš tūkstantį metų gyvenusių mūsų protėvių palikimas. Noriu sugriauti stereotipą, kad mūsų protėviai buvo laukiniai, valgė tik šakneles ir riešutėlius. Iš tiesų to meto patiekalai buvo labai sudėtingi, pavyzdžiui, žemėje kepta mėsa ir kitokie iš žvėrienos gaminti valgiai.

Kaip visi mūsų rūbai yra rekonstruoti iš archeologinių pavyzdžių, taip ir kiekvienas daiktas, kurį naudoju, yra atkurtas pagal autentiškus pavyzdžius (be jokių pagražinimų). Pavyzdžiui, štai čia yra senovinė mėsmalė – du tokio pat dydžio labai aštrūs kirviai. Jie net nededami į dėklą, nes jį iš karto supjaustytų, bet jais galima labai smulkiai sukapoti mėsą, iš kurios gamindavo dešras. O puodai yra atkurti iš Klaipėdos piliavietės duženų. Nors ir keista, bet visi puodai buvo su tokiais ragiukais, su kojytėmis. Jeigu gamini nedidelį maisto kiekį, tokį puodą uždedi tiesiai ant laužo,ir jis nenuslysta, niekur nepabėga. O, pavyzdžiui, čia yra radinys iš Gotemburgo – dvi petelnės, kuriose gaminamas pyragas. Ant akmenų dedama ši apatinė petelnė, o kita yra tarsi jos dangtis,ir dar viskas apkraunama įkaitintais akmenimis. Taip sukonstruojama orkaitė. Tai šiandien kepsim pyragėlį su avietėmis ir mėlynėmis, paskui iš buroklapių darysim tokius lyg ir balandėlius, tik vietoj ryžių (jų, aišku, nebuvo), dėsim miežines kruopas ir troškinsim. Ant viršaus dar užpilsim tokio lyg jogurto. Kraujo atsivežiau, tad kepsim ir kraujinę duoną. Ne visada eksperimentuoju su kraujine duona, nes biškį bijau, kad ne visižmonės supras (sulaukiu labai daug visokių komentarų), bet tokiuose uždaruose renginiuose galima paeksperimentuoti.

Džiugu, kai žmonės domisi, klausia, iš ko ir kaip viskas padaryta. Manau, kad svarbu tą paveldą perduoti ateities kartoms. Ne tik vikingų virtuvę, bet ir, tarkim, žinias apie tų laikų šarvuotę. Čia mano sūnaus ekipuotė: šalmas, atkurtas pagal Laivių kapinyno radinį, ir pagrindinis dalykas – jo kalavijas. Tai damaskinio plieno rekonstrukcija (būtent toks damasko plieno kalavijas buvo rastas IX a. kape). Žinoma, tokie dalykai buvo labai brangūs, ne kiekvienas galėjo tai įpirkti, bet svarbu suprasti, kad IX amžiuje gyvenę mūsų protėviai nebuvo laukiniai…

Mano sūnus nori dalyvauti rekonstruojamose kovose ir jau antrus metus jose dalyvauja, tik ne pagrindiniame turnyre (kai dvi grupės pradeda kovą), o antroj jo daly, kai pusė kovotojų jau būna „nukauti“, ir kova kiek aprimsta, –nenoriu, kad jam galvą nuneštų.