Mes save vadiname folkloro grupe. Turime tautinius rūbus ir gražią programą „Į žvejus eisiu“, kurią kiekvienais metais papildom mūsų krašto dainomis, šokiais ir rateliais. Dauguma mūsų krašto dainų – vienbalsės, tik vienai kitai gali antrą balsą pritūravoti. Kai daina vienbalsė, gražiai skamba dainuojant kūvoj. Iš viso mūsų yra vienuolika.

Dar dalyvaujame projekte „Žuvies kelias“. Kadangi dabar į Dreverną plūste plūsta žmonės iš visos Lietuvos (ir ne tik), tai mes priimam turistų grupes. Kiek leido galimybės, esame atgaivinę šito krašto tarmę, pavyzdžiui, sakome tipuoti bilderį (t. y. ‘padaryti nuotrauką’), o visi pyragai mūsų krašte vadinami grabaliotais. Koks gražus žodis! Su rankom viską reikia nugrabaliot (išmylėt, išminkyt). Iš mūsų grupės tarmiškai kalbam tik dviese, ir dar Elvyra iš Priekulės, tai žmonės, jos pasiklausę, jaučiasi lyg užsieny pabuvę. Žinome, tą tarmę esam atgaivinę tik tiek, kiek leido galimybės.

Žmonės susieina neatsitiktinai: arba jie nuo seno pažįstami, arba jaučia vieni kitiems didelę trauką. Kiekviena iš mūsų turi atskirą gyvenimą, savus rūpesčius, bet kai visos sueinam, padainuojam, – žiūrėk, kažkaip porai-trejetui valandų užsimiršti. Daina mums – gyvenimo būdas. Pasidaliname tuo, ką mokame, ir smagu, kad ir žmonėms įdomu, kad jie susirenka.

Tarp mūsų nėra nei vienos vietinės dreverniškės. Na, gal Milda, tik ji viena eina į evangelikų bažnyčią. Jos mamos vardas buvo Triautė, tai galbūt ji buvo šičioniškė, vienintelė tikra. O šiaip juk visi mes čia suvažiavę. Šitas kraštas dabar apgyvendintas dzūkų, aukštaičių, dar vienas kitas žemaitis. O tų šičioniškių– jau viskas, jau nebėr. Mažėja kiekvienais metais. Be to, jų palikuonys tarybiniais laikais slėpė, kad turi lietuvninkų kraujo, nors dažnas ir vokiečių kalbą mokėjo, ir vokiečių mokyklas buvo baigę. Nors jų pavardės buvo Gailius, Simonaitis, Kėkštas, visus juos kaime vadindavo vokiečiais.

Surinkimininkų laikais šitame krašte buvo omamos, katros dar žinojo tų senų dainų. Tai viena kita išliko ir buvo surinktos. Ir XIX a. antroj pusėj Kristiano Barčo [Christian Bartsch] surinktas dainas iš vokiečių kalbos vertė (jos buvo užrašytos vokiški). Vokiečiams patiko lietuvninkų dainavimas: negirdėtos, nematytos tos vienbalsės dainos su senosiomis dermėmis, kai pusė dainos – minoras, pusė – mažoras. Visiškai kitoks dainavimas, nei likusioje Lietuvoje. Ir vokiečių kultūros įtaka buvo didelė – išliko senos dainos ir su vokiškais uždainiais, žodeliais.

Drevernoj tebestovi raudonų plytų mokykla, kuriai dabar apie 130 metų, jeigu ne daugiau. Joje mokėsi Ėvė Gižas, mūsų garsiojo laivadirbio dukra, tai jinai mums fabeliodavo, kad šolėje mokėsi tik vokiečių kalba, bet parėjusi namo pas tėvą Joną Gižą, pas mama, šnekėj lietuviškai.

Drevernoj yra kitokia aura, kitoks buvimas.